7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

In memoriam

Algimantas Kančas (1954–2016)

Algimantas Kančas. T. Petreikio nuotr.
Algimantas Kančas. T. Petreikio nuotr.

2016 spalio 19 d. mirė Algimantas Kančas. Architektų gildija neteko žymaus kūrėjo, palikusio ryškų pėdsaką modernioje Lietuvos architektūroje.

 

Algimanto Kančo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip šimtas įvairios paskirties statinių. Paminėtini Maltos ordino senelių namai (1987 m.), Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčia (1993 m.), Kauno gerojo Ganytojo bažnyčia ir parapijos namai (1999 m.), įmonės „Kraft Foods Lietuva“ administracijos ir laboratorijos pastatų kompleksas (2001 m.; bendraautoriai archit. G. Kančaitė, L. Kazakevičiūtė, L. Savickas), Kauno gyvenamasis kvartalas „Fredos miestelis“ (2003, bendraautoriai archit. L. Kazakevičiūtė, L. Savickas, M. Preisas), Norvegijos ambasados pastatas Vilniuje (2000 m.), Kauno dramos teatro rekonstrukcija (2004 m.), Prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ Kaune (2005 m.; bendraautoriai – architekto G. Jurevičiaus studija), tarpukario gamyklos „Pieno centras“ konversijos projekto pirmieji etapai (2012–2016 m.), Nidos menininkų kolonija (2008–2016 m.), Kauno valstybinio muzikinio teatro pastato rekonstrukcija (2008–2015 m.) ir kt.

 

Algimantas Kančas gimė 1954 m. Kaune. Vaikystė ir paauglystė prabėgo Žaliakalnyje, žymaus rašytojo ir dramaturgo Juozo Grušo namuose (Juozas Grušas buvo Algimanto senelis). Meniška ir kartu demokratiška, kupina godų apie nepriklausomą Lietuvą ir atvira visam pasauliui namų aplinka subrandino laisvę mylintį, sovietinę sistemą niekinantį ir maištaujantį jaunuolį, atkaklų kovotoją, kuris sukaupęs paveldėtas ar per laiką išpuoselėtas kūrybines galias tapo aktyviu visuomenės nariu ir produktyviu Lietuvos architektu.

 

1978 m. baigęs architektūros studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas), Algimantas Kančas grįžo į Kauną ir įsiliejo į „architektūrinio desanto“ gretas, 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje subūrusio solidarų jaunųjų architektų bloką. Modernios jaunųjų architektų idėjos laužė užsistovėjusias brežnevinio laikotarpio sovietinės architektūros dogmas. Naujoviškų formų, bet tradicinių medžiagų A. Kančo suprojektuoti pastatai greitai atkreipė kolegų dėmesį, pelnė architektūrines premijas (individualus namas Plungėje, Veteranų namai, dabar Maltos ordino senelių namai, Kaune – Sovietų Sąjungos sąjunginės parodos diplomas, 1987 m.). Begalinis darbštumas, platus konteksto suvokimas, reiklumas sau, idėjų originalumas, kartais paprastumas, dėmesys detalėms ir geras estetinis skonis buvo tos savybės, kurios jo projektuojamus pastatus pavertė tiesiog gera architektūra. A. Kančas aktyviai dalyvavo visame statybos procese, turėjo ypatingą gebėjimą sudėtingoje situacijoje surasti optimalų problemos sprendimą, sėkmingai užbaigti kūrinius, paskutinius akcentus sudedant taip, kad sumanymas atsiskleistų maksimaliai. Kolegos prisimena Algimantą nuolatos skubantį, visuomet nespėjantį, tačiau pažadus išpildantį ir idėjas įgyvendinantį kūrėją. Didelį poveikį jo asmenybės ir architekto profesionalo formavimuisi turėjo mylinti ir be galo mylima žmona Jolita. Bendramokslė, architektė, pagrindinė jo darbų kritikė ir patarėja, žymi Lietuvos tarpukario architektūros tyrinėtoja. Jos dėka Algimanto Kančo modernios architektūros darbuose jaučiami Kauno tarpukario architektūrinių idėjų atgarsiai, sąlygojantys vietos architektūros tęstinumą bei savitumą. Po Nepriklausomybės atgavimo Algimantas Kančas įkūrė vieną pirmųjų šalyje individualią architekto studiją (UAB „Kančo studija“, 2001 m.), kurioje dirbo daug kūrybingų jaunų žmonių iš Lietuvos ir užsienio. Nuo 2000 m. pagrindine Algimanto partnere architektūros kūrybos procese buvo jo dukra Gustė Kančaitė. Algimantas Kančas profesine patirtimi dalijosi su būsimaisiais architektais – buvo VDA Kauno dailės instituto dėstytojas, 1996–1998 m. vadovavo Architektūros katedrai.

 

Tačiau vien architektūros Algimantui Kančui buvo maža. Gilaus sovietmečio laikais, kai atrodė, jog laisvė – nereali sąvoka, Algimantas Kančas tikėjo (ir bandė tuo įtikinti kitus), kad Sovietų imperija netrukus subyrės. Nuo pirmojo Sąjūdžio renginio Kaune jis pasinėrė į visuomeninę veiklą. Buvo aktyvus kultūrinio judėjimo „Santara-Šviesa“ dalyvis, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos narys. Aktyviai dalyvavo prikeliant naujam gyvenimui Czesławo Miłoszo gimtinę: buvo jos fondo valdybos narys ir Czesławo Miłoszo gimtinės kultūros centro Šeteniuose projekto autorius (1999 m.). Ypatingą dėmesį Algimantas Kančas skyrė gimtojo miesto – Kauno – puoselėjimui: kūrė išskirtinių pastatų projektus, dalyvavo architektūriniuose konkursuose, viešą interesą ginančiose akcijose, buvo Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys, Kauno plėtros forumo narys, 1990–1996 m. architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas ir Lietuvos Architektų sąjungos valdybos narys. Už aktyvią Kauno labui skirtą visuomeninę ir profesinę veiklą Algimantas Kančas apdovanotas Kauno miesto savivaldybės įsteigtu trečiojo laipsnio (2005 m.) ir antrojo laipsnio (2015 m.) Santakos garbės ženklais. Sakralinė architektūra – viena iš tų sričių, kuriai Algimantas Kančas negailėjo dvasinių ir fizinių jėgų. Giliai tikintis ir palaikantis Bažnyčią, jis be atlygio sukūrė Kauno Gerojo ganytojo bažnyčios ir parapijos namų projektus, vykdė jų statybos darbų priežiūrą ir rūpinosi su statyba susijusiais reikalais.

 

Anapilin išėjo Žmogus, be galo mylėjęs gyvenimą, atsidavęs Lietuvai, savo miestui, šeimai, artimiesiems, visuomenei ir architektūrai.

 

Dalė Puodžiukienė,

Linas Tuleikis

Algimantas Kančas. T. Petreikio nuotr.
Algimantas Kančas. T. Petreikio nuotr.