Kai Barackas Obama apsigyveno Baltuosiuose rūmuose, jo žmona pradėjo propaguoti sveiką gyvenimo būdą, užsiėmė žemdirbyste ir pradėjo auginti maistingas daržoves rūmų kieme. Sakau, gal ir valstiečiai pradės kasti lysves aplink Seimą, auginti salotas, morkas ir pomidorus, kad parodytų miestiečiams, kas yra tikrosios vertybės. Jų vedlys taip dažnai kartoja žodžius „vertybės“ ir „profesionalai“, kad jau laikas pradėti jas demonstruoti. Neatsisakyčiau profesionaliai išaugintų vertingų burokų. Tačiau, matyt, teks pasitenkinti abejotinais ministrais ir ministrėmis, lyg piktžolės išdygusiais vyriausybės lysvėse.
Šeimos vertybes mėgsta linksniuoti visi, ypač konservatyvūs politikai. Apie tai ir šįvakar (28 d. 23.25) TV1 rodoma Alexandre’o Payne’o „Nebraska“ – tai kelio filmas apie marazmėjantį alkoholiką tėvą Vudį (Bruce Dern), kuris kartu su vidutinio amžiaus krizės ištiktu sūnumi Deividu (Will Forte) vyksta iš Montanos į Nebraską atsiimti esą laimėto loterijos prizo. Pakeliui veikėjai susitinka įvairių giminaičių – vieni jų traukia, kiti atstumia. Payne’as neslepia, kad šeimos ryšiai dažnai tiek pat nuodingi, kiek ir gydantys.
Režisierius „Nebraskoje“ rutulioja mėgstamas temas. Jo filmuose („Šmitas“, „Kryžkelės“, „Paveldėtojai“) kelionė yra kelias į save, Amerikos provincija ir jos gyventojai atstumia, bet šeima visada centre. Todėl kartais Payne’as vadinamas Amerikos provincijos Čechovu – jo filmuose daug povandeninių srovių, tiesiog pavyzdingi dialogai, daug tikslių detalių, bet svarbiausia, žinoma, požiūris į mažą žmogų, tampantį didelio pasakojimo personažu.
„Nebraskoje“ kelionė tampa atsisveikinimu su senais draugais, protėvių kapais, gyvenimu. Ir vietoj didelės sumos personažų laukia špyga. Tačiau sūnus netikėtai atranda tikrąjį tėvą ir šeimos istoriją. Ją kuria kelionėje sutikti žmonės ar kapinėse išgirsti pasakojimai apie giminaičius. Panašius filmus kritikai vadina „paskambinkite tėvams“.
Naujumo įspūdį sukuria tai, kad „Nebraska“ – nespalvotas filmas. Tai lyg pagarbos duoklė senam geram kinui, kurį mėgsta ir Payne’as, ir jo herojus. Todėl jis lengvai žaidžia ir su amerikietiškais mitais, pavyzdžiui, idėja, kad kiekvienas amerikietis gali tapti milijonieriumi.
Apie turtus svajoja ir Stefano Incerti filmo „Gorbačiovas“ (LRT, lapkričio 2 d. 22.50) herojus Marinas (Toni Servillo iš „Didžiojo grožio“), savo pravardę užsitarnavęs dėl vyno dėmės ant veido. Jis dirba buhalteriu kalėjime ir atrodo ramus žmogus. Tačiau norėdamas padėti mylimai moteriai Marinas pavagia pinigus iš kalėjimo kasos ir pamažu atsiduria pragare.
Kadaise tuos, kuriuos vaikydavosi, policininkai vadino mėnesienos juvelyrais. Roger Vadimo 1958 m. filmo „Mėnesienos juvelyrai“ (LRT Kultūra, 29 d., 21 val.) herojė Ursula nežinojo, kad atsidurs tarp tokių, kai išsirengė atostogauti pas tetą Florentiną ir dėdę Migelį. Atvykusi į giminių dvarą ji iškart įsimyli kaimietį Migelį, kuris kaltina Ursulos dėdę dėl savo sesers mirties.
Iš tikrųjų siužetas visai nesvarbus, nes filme svarbiausia yra pagrindinį vaidmenį suvaidinusi Brigitte Bardot. Dabar žiūrint filmą sunku patikėti, kad tai buvo tarptautinė žvaigždė, erotikos ir laisvos jaunos moters įsikūnijimas, naujųjų laikų simbolis. Bardot savo esė skyrė net Simone de Beauvoir. Tokiu simboliu aktorė tapo 1956 m. nusifilmavusi tuometinio savo vyro Vadimo filme „Ir Dievas sukūrė moterį“, kuris ir įtvirtino Bardot mitą. Vadimas (1928–2000) kino istorijoje liko pirmiausia kaip režisierius, filmavęs mylimas moteris. Jų būta nuostabių – Bardot, Annette Stroyberg, Jane Fonda, Catherine Deneuve, Marie-Christine Barrault...
Abejoju, ar režisieriaus amžininkai tikėjo, kad Vadimo filmai bus žiūrimi po kelių dešimtmečių, atvirkščiai – jis buvo negailestingai kritikuojamas. Bet laikas daro savo, ir „Mėnesienos juvelyrai“ net žadina nostalgiją. Ko gero, panašiai atsitiks ir su iškritikuotu Timo Burtono filmu „Nakties šešėliai“ (LNK, 29 d. 21.35), kurio veikėjas primena šiuolaikiškumo kaip velnias kryžiaus bijančius lietuvių politikus. Turtuolis žemvaldys Barnabas (Johnny Depp), 1770-aisiais paverstas vampyru ir uždarytas šeimos kape, 1972-aisiais iš jo išsilaisvina ir atsiduria šiuolaikinėje Anglijoje, savo sugriautame dvare. Tik vargšiukas mano, kad pakliuvo į pragarą, nes net ant užkandinės puikuojasi „M“ raidė – tikrasis Mefistofelio ženklas.
Šis Burtono bandymas atgaivinti kadaise populiarų serialą vargu ar pavyko, bet režisieriaus principas vis tas pats: prie vulgarios, miesčioniškos ir niekingos realybės jis lipdo košmarus, o pats grožisi kitoniškumu. Komedijoje „Marsas atakuoja“ režisierius nuėjo dar toliau ir teigė, kad galėsime džiaugtis pasauliu tik tada, kai visus prezidentus, pirmąsias damas, politikus, generolus, kareivius ir būtinai televizijos laidų vedėjus sunaikins marsiečiai. „Nakties šešėlių“ veikėjai šito nežino, o ir pats Burtonas, regis, dar nelabai suprato, kad tikrovė, kurią jis įžeidinėjo, apsimeta savo priešingybe. Bet, kaip sakė vienas išmintingas žmogus, suvokiame, kad esame gyvi, tik spjaudami tikrovei į veidą. Didžioji Lietuvos dalis ką tik tai padarė. Galime ramia širdimi švęsti Heloviną.
Jūsų – Jonas Ūbis
