7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Sirenų 2016“ dienoraščiai II

Apie spektaklius „Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“, „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ ir „Karališko dydžio“

Alma Braškytė
Nr. 34 (1186), 2016-10-28
Teatras
„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“. D. Matvejevo nuotr.
„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“. D. Matvejevo nuotr.

„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“, trečiasis „Europolio“ programos spektaklis, buvo parodytas Nacionalinio dramos teatro studijoje, kurios kamerinės erdvės centre įrengta į bokso ringą panaši aikštelė, o žiūrovai susodinti keliomis eilėmis ringo perimetru. Spektaklio idėjos autorė ir režisierė portugalė Cláudia Dias, choreografė ir aktorė, boksininkės apranga stovėjo viename ringo kampe, o kitame starto laukė Tailando bokso meistras, garsus Portugalijoje treneris Jaime Neves. Beveik valandą trukusi dvylikos raundų kova vyko dviem frontais: įprastai, priešininkams susikoncentravus į fizinio smūgio tikslumą bei jėgą, ir klausimais, kuriuos tuo metu skaitė teisėjo vietoje sėdintis skaitovas (žiūrovai sekė lietuviškus titrus). Klausimų buvo daug, jie skambėjo beveik be paliovos visą kovos laiką, neagresyvūs nei turiniu, nei perskaitymo intonacijomis, tačiau daugiau ar mažiau intensyviai provokuojantys. Daugelis prasidėjo formulėmis „ar žinai, kad...“, „ar nemanai, kad...“, suteikdami šiam politiškai publicistiniam (ir tarpais poetiniam) srautui savotišką pedagoginę priegaidę. Tekstą kartu su režisiere kūrė Portugalijoje gyvenantis ispanas rašytojas Pablo Fidalgo Lareo. Klausimai, formuluojami naudojant sportinės kovos metaforas (ir dažnai minint legendinį boksininką bei aktyvistą Muhammadą Ali, beje, mirusį praėjus keliems mėnesiams po spektaklio premjeros 2016-ųjų vasarį) buvo nukreipti į kovos partnerio politines pažiūras ir į gilumines psichologines priežastis, tas pažiūras lemiančias, taip pat į asmeniškesnes sritis – vidinę klausinėjamojo sanklodą, konformizmo ir maišto laipsnį, požiūrį į meilę bei kovos ir švelnumo dinamiką joje.

 

Šiai paralelinei bokso ir klausimų (skirtų abiem kovos partneriams ir kartu žiūrovams) kovai prasidėjus buvo įdomu sekti, kaip vis labiau įsisiūbuojančią kovą ringe lydi ir savaip komentuoja klausimų srautas. Ir priešingai: kaip kova, kontakto ir atstumo, persvaros ir pergalės siekimas, puolimas ir atsitraukimas, regimi ne tik priešininkų (ir sykiu partnerių) kūnuose, bet ir jų mimikoje, santūrioje ir sutelktoje, komentuoja tuo metu skaitomus klausimus. Tačiau ilgainiui sporadiškas ringo kovos ir klausimų ryšys tapo nebepakankamas: bokso kovos dinamika vystėsi savąja linkme (tiesa, gana sėkmingai išlaikydama žiūrovų dėmesį), o klausimai – sudėlioti sąmoningai nenuosekliai, kaip beveik atsitiktinis įvairių, nors ir susijusių, temų srautas, provokatyviai šokinėjantys nuo vienos temos prie kitos, arba dažnai poetiniai, reikalaujantys laiko suvokti juos ir jų ryšius su kitais klausimais ir veiksmu scenoje – skambėjo vis labiau ir labiau retoriškai. Spektaklio sumanyme užprogramuotas sceninio vyksmo ir teksto sąveikos stygius, mano galva, nulėmė viso spektaklio retorinį (emocingo išsisakymo, nelaukiant atsakymo) įspūdį. Gražiausia jame – aktorės ir boksininko santykių, prasidėjusių kaip treniruotė ir išaugusių į lygiaverčių partnerių kovą, – choreografija.

 

Netikėta „Sirenų“ programos staigmena – Izraelio menininkų spektaklis „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ laukė vėlų šaltą vakarą Savičiaus gatvėje, daugelį metų uždarytoje, daržovių sandėliu sovietmečiu paverstoje Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (neseniai trumpam pravertoje Kultūros naktį). Dvi karinėmis uniformomis vilkinčios merginos kaštoninėmis dirbtinių plaukų kasomis (teatro menininkai Adili Liberman ir Nadavas Bossemas), vienos jų rankoje megafonas, pasitiko žvarbstančių žiūrovų būrelį prie bažnyčios durų. Vienas nejaukiausių dalykų teatre – tiesioginis aktorių kreipimasis į žiūrovus, nes situacijos dirbtinumas kausto abi puses, kurioms tenka vaidinti natūralumą ir nuo to tampa dar nejaukiau. Iš pažiūros elementarus veiksmas, publikos užkalbinimas, kvietimas eiti kartu, įtraukimas į bendrą veiksmą, pavyksta tik geriausiems. Šįkart abiejų aktorių talentas ir meistriškumas užmegzti subtilios žaismės ir humoro santykį su publika, šiltą ir draugišką, bet nenuslystantį į familiarumą, išlaikė išbandymą iki pat spektaklio-ekskursijos pabaigos (specialiai pasitikrinau festivalio kataloge, atsitiktinumų nebūna: abiejų biografijose – solidus ir įvairiapusis aktorinis išsilavinimas).

 

Bet svarbiausia, aišku, pats „ekskursijos“ (tiksliausia turbūt vadinti pasivaikščiojimo teatru) turinys – pasakojimas, kuriuo publiką maitina ginkluotos „gidės“, sujungdamos istoriją su legendomis, o pastarąsias papildydamos netikėtais posūkiais, fantastiškiausiais viražais, kurie, prasidėję atminties užkaboriuose besiilsinčiomis mitologijų apie miestą ir šalį nuoplaišomis, vėliau pražysta kvaziistoriniais ir kvazilegendiniais žiedais. Viena vertus – visiško absurdo, nonsenso padermės, kita vertus – juose nesunku įžvelgti šiandienos baimių ir mąstymo stereotipų šaknis. Todėl Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, anot „gidžių“ Dženės ir Janos, jau nebeilgai stovės Savičiaus gatvėje, bet pagal ankstesnį susitarimą tarp krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės ir tuometinio Izraelio gynybos ministro netrukus bus nugriauta, kad po poros metų jos vietoje būtų pradėtas statyti Žydų muziejus, toks kaip Berlyne, Varšuvoje ir... Dubajuje. „Ginkluotosios“ merginos rodo nuotrauką, kur abiejų šalių ministrai užtvirtina susitarimą rankų paspaudimu, veda per „nugriovimui pasmerktą“ bažnyčią, kur ant sienos demonstruojamos vaizdo projekcijos iš garsiųjų pasaulio žydų muziejų.

 

Pasakojimai nesiliauja, kai kuriuos siužetus „merginos“ suvaidina, šį bei tą padainuoja ir padeklamuoja (pvz., ištrauką iš „garsiosios“ Hitlerio poemos, kurią jis, pasirodo, parašė ne kur kitur, o šitos pačios bažnyčios rūsiuose, kur slėpėsi karo metu, nes „labai mėgo bunkerius“; taip pat dvi lietuvių partizanes Sofiją ir Aldoną, besislapstančias ir žūvančias nuo priešo kulkų). Ir tai yra tikras Vilniaus atgavimas, kaip ir buvo pažadėta. Tai yra taip pat ir Izraelio atgavimas, nes išgalvotos istorijos, besišaipančios iš stereotipų ir išlaisvinančios mąstymą, pinamos ir apie savo tėvynę. Tai yra blaivaus ir apvalyto žvilgsnio atgavimas. Medine abstrakcija virtusios praeities naštos nusipurtymas. Pagaliau tai tiesiog džiaugsmo, džiaugsmingo ir gaivališko santykio su pasauliu atgavimas.

 

Džiaugsmo neužprogramuosi, ištinka kur nesitikėjai – kaip kad tąkart šaltuose ir tamsiuose nukamuotos bažnyčios erdvėse arba kiek anksčiau Nacionalinio teatro salėje, kai beveik keturių valandų „Varšuvos kabaretą“, milžinišką įstrigimo savo pačių triukšmingoj nevilty fiestą, Krzysztofo Warlikowskio aktoriai atvairuoja į priminimą, kad tyla ir meilė egzistuoja. (Apie spektaklį praėjusiame „7md“ numeryje plačiai rašė Lina Klusaitė).

 

Šiųmetinės „Sirenos“ akivaizdžiai buvo suplanavusios dar vieno iš šiandienos teatro garsiausių vardų – šveicaro Christopho Marthalerio spektaklį „King Size“ („Karališko dydžio“, Bazelio ir „Vidy-Lausanne“ teatro koprodukcija) kaip džiaugsmingą festivalio uždarymo akordą. Sumanytas kaip vokiškasis liederabend, dainų vakaras iš dvidešimties skirtingų laikotarpių ir stilių dainų (nuo Roberto Schumanno iki „The Pretenders“ dainos „I go to sleep“ ir pačių baisiausių eurovizinių švediškų šlagerių), vyksta žydrai dekoruotame pabrėžtinai buržuaziniame viešbučio interjere su dvigule (king size) lova lyg realioje, lyg ir sapno situacijoje. Lovos klojimas, ruošimasis miegoti, gulėjimas lovoje ir rengimasis, spintų atidarinėjimas, puošimosi ir kažkur keliavimo per kambarius epizodai keičia vienas kitą pagal savo pačių sapnišką logiką: veikėjai, dainuojantys vyras ir moteris (Michael von der Heide ir Tora Augestad), pasipuošia ir gula į lovą, per kambarį nežinia iš kur atsiradusi pratipena archetipiška moteriškė, teta su rankinuku (rimta kaip pati senatvė Nikola Weisse), kitą kartą atėjusi praveria tą savo rankinuką ir ilga medine šakute ima valgyti iš jo virtus spagečius – toks gyvasis memento: pasensi paveikslas.

 

Visi trys veikėjai ir scenos pakrašty prie instrumentų įkurdintas dainuojantis ir akompanuojantis antrasis vyriškis (Bendix Dethleffsen) vargu ar mato vienas kitą, jei ir mato, ne labiau kaip baldus kambaryje. Praeina pro vienas kitą kaip sapne. Arba kaip gyvenime, kurį praleidžia vaizduotėje. Svajonės ir troškimai liejasi dainomis, dar daugiau: (tik) ten ir realizuojasi – pasidavę dainų sugestijai veikėjai šoka, ilgisi mylimųjų, tampa veržlūs, drąsūs, aistringi, dideli, king size. Vėl pražingsniuoja memento: pasensi su savo rankinuku, pasistato piupitrą, absurdiškai bando skaityti kažkokią eksperimentinę poeziją arba priėjusi atidaro drabužių spintos dureles ir randa ten pasislėpusią sapnuotojų trijulę, traukiančią lyriškus kupletus. Bet tie, užklupti, nereaguoja, atkakliai žiūri ir nemato tos absoliučiai realios memento. Gaila, kad spektaklis kartu su jo veikėjais nesigriebia maišto, visiškai susitaiko su tuo viską apėmusiu sapniškumu, žaidžia juo ir užsižaidžia, palikęs publiką su jos seniai tolyn nukeliavusiomis mintimis. Nei džiaugsmo, nei liūdesio, netgi jokio nostalgijos geluonies.

 

„Žaiskite ramybėje“, atsisveikinu.

„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“. D. Matvejevo nuotr.
„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“. D. Matvejevo nuotr.
„Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“. D. Matvejevo nuotr.
„Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“. D. Matvejevo nuotr.