7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išteisinti negalima nuteisti

„Scanoramos“ premjeros

Gediminas Kukta
Nr. 37 (1189), 2016-11-18
Kinas
„Dialogas su Josefu“
„Dialogas su Josefu“

„Dialogas su Josefu“ (Lietuva, Prancūzija, 2016) – dokumentinis filmas, kurį galima labai lengvai nuteisti arba taip pat lengvai išteisinti.

 

Pabandykime nuteisti. Pradėkime nuo pavadinimo. Jokio „dialogo“ tradicine prasme filme nėra. Režisierė Elžbieta Josadė kalbina tėvą – dailininką Josefą Josadę, tačiau veltui. Šis užsitveria tylos siena, į kiekvieną dukters klausimą atsako ironiška šypsena, o ne pastanga išgirsti, ko ši iš tiesų klausia ir kas ją domina.

 

Tiesa, kalbindama tėvą, autorė irgi nededa didelių pastangų, nors iš pradžių ir sukuria lūkestį, jog štai į Izraelį, kur dabar gyvena tėvas, vyksta tam, kad neva sugriautų dešimties metų nebendravimo (arba bendravimo tik per „Skype“) su tėvu sieną.

 

Lūkestis subliūkšta, o filmas greitai pavirsta vienu pratisu tylėjimu, kuris ilgainiui tiesiog veda iš proto. Man rodos, ypač tuos, kurie šventai tikėjosi, kad išgirs išsamų dviejų žmonių dialogą, jų atsivėrimą prieš kamerą. Gal net daugiau – vienos Lietuvos žydų šeimos istoriją.

 

Juolab kad atsigręžti į savo šeimos ar giminės praeitį ir bandyti atsakyti į ilgai kankinusius klausimus šiuolaikinėje dokumentikoje tapo itin populiaru. Iš vaizdajuosčių sudurstytus labai asmeniškus home movies šiandien ypač mėgsta kino festivaliai, žiūrovai – taip pat, nes lengva susitapatinti: tiek su istorija, tiek su retro forma.

 

Ne, jokios retro stilistikos Josadės filme nėra. Jis greičiau primena šaltą konceptualų tapybos darbą arba stingstančią skulptūrą. Veiksmo mažai: prieš dukros kamerą tėvas dėlioja nuotraukas su pilkai rudu Izraelio kraštovaizdžiu, tapo ir murma po nosimi, tada atsitraukęs stebi molbertą, vėl brūkšteli teptuku. Vėliau rūko, persimeta keliais žodžiais su dukra, bet tai ir viskas.

 

Filmas susigniaužia į sprangų tylos gumulą ir pirmiausiai verčia mąstyti ne apie dialogą, o apie dviejų žmonių, net pačių artimiausių, totalų nesusikalbėjimą.

 

O dabar pabandykime išteisinti. Kas sakė, kad dialogas turi būti žodinis? Kalbėtis galima tylėjimu, gestais, žvilgsniais. Tą režisierė ir daro. Iš pradžių dar bandžiusi suprasti, ką tėvas nori perteikti savo paveikslais, kodėl, pasak jo, Izraelio žemė yra unikali, vėliau ji nutyla, ir štai tada pradeda megztis kitoks pokalbis.

 

Lyg supratusi, jog žodžiais prie tėvo nepriartės, įpusėjus filmui autorė kamerą atgręžia į kraštovaizdį, kurį tėvas stebi jau kelias dešimtis metų ir kuris yra pagrindinis jo įkvėpimo šaltinis. Kalvos, uolos, skurdi augmenija, su žeme beveik susiliejantis dangus tampa nuolankia arena, prisipildančia dviejų menininkų – dailininko ir režisierės – iškalbingo tylėjimo.

 

Ir kaip tik tada, man rodos, perfrazuojant filmo paragrafu tapusias religinio prancūzų poeto Patrice’o de la Tour du Pino eilutes „Nedidelė manęs dalis atsiskiria / Ir aš nežinau, kokį vardą jai duoti...“, nuo filmo atskyla dalis, kuriai norisi duoti „prasmės“ vardą. Prisipildęs tylėjimo filmas pagaliau prabyla.

„Dialogas su Josefu“
„Dialogas su Josefu“
„Dialogas su Josefu“
„Dialogas su Josefu“