7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Palaidokit mane kaip kupranugarį

Brigita Kulbytė
Nr. 37 (1189), 2016-11-18
Kinas
„Minotauras", rež. Kārlis Vītols
„Minotauras", rež. Kārlis Vītols

Po šių metų Scanoramos „Naujojo Baltijos kino” (NBK) programos aš visai nenorėčiau rašyti nei jokių įžangų, nei prologų. Kaip ir jaunieji Baltijos šalių kūrėjai, norėčiau eiti tiesiai prie esmės. Mano atveju – nerti į pokalbį apie pačius filmus, o filmų atveju – kalbėti apie šiandieną ir tai, kas vyksta aplink. Tad leidau šiam kinui save pavedžioti už nosies ir pasižiūrėti, kas bus toliau. 

Peržiūrėjusi abi NBK trumpametražių filmų programas, supratau labai paprastą dalyką. Kaip gera būti empatiškai ir įsijausti į kiekvieną istoriją! Sėdėdama kino salėje per itin trumpą laiką leidau sau pasiduoti kino paveikumui ir tapatintis su personažais, vietomis ir epochomis.

Leidau sau būti Minotauru ir akrilo dažais ant stiklo nutapytame tekančiame laike ieškoti tikrovės. Mitologinių veikėjų pasirodymai Kārlo Vītolo (Latvija) animaciniame filme piešė ideologinį pasaulį. Čia Ikarui sparnus nudegina jo cigaretę godžiai traukianti meilė, o Sizifas nerimsta bandydamas užstumti savo lagaminą į kalno viršūnę. Tačiau teptuko potėpiai slysta prie Minotauro akių ir stipraus tėvo apkabinimo. Tai jo vaikiškas žvilgsnis į pasaulį ir į jo nenumaldomą kaitą.

Ir jeigu „Minotauras” leido besišypsant sekti istoriją, mėgautis jos vizualika, tai Vallo Toomlo (Estija) „Metanoja” išmetė vidurinio amžiaus vyrą pro langą ir privertė mane išsižioti. Šiame filme buvau jaunas „Y” kartos fotografas, kuris  tiesiog... gyvena. Jis fotografuoja hipsterių, apsėstų pseudo utopinėmis idėjomis, grupelę, kuri renkasi urbanistines vietas, griuvėsius ir panašias erdves, jose „kuria” naują visuomenės modelį. Trumpai tariant, tai mūsų kartos akyse raibuliuojančio ir besisukančio pasaulio vaizdinys, kuriame kas minutę turi priimti svarbius ir svarbesnius sprendimus, nuolat esi neapsisprendimo būsenoje. Viską vainikuoja tai, jog nė pats nežinodamas ko nori, galų gale esi tik stebėtojas – asmuo, besistengiantis viską įamžinti fotoobjektyvu. Atmosferiškai filmas susuktas tiesiog puikiai, tačiau jis tik iškelia problemą, parodo šiuolaikinės kartos susiskaldymą ir aiškių principų neturėjimą, visko laikinumą, bet nesiūlo nieko keisti.

Bet grįžkim į šviesesnį pasaulį, kuriame tas puikus jausmas kilti su saule ir vakarą palydėti moliūgų lysvėje, yra ramybės oazė. Madara Dišlerė (Latvija) filme „Sodininkas“ puikiai panaudojo paros rėžimo metą, kai saulė kyla arba leidžiasi. Visas filmas lydimas minkštos šviesos. Operatorių Gatio Grinbergso ir Janio Reinfeldso darbas tiesiog fantastiškas. Scanoramoje už tai šiais metais komanda buvo specialiai paminėta už kompoziciją bei gamtos grožio atskleidimą vaizdu.

Grįžtant prie animacijos, Martinuso Klemeto (Estija) „Fatkula” savo ironišku geluonimi pašiepdama mūsų dienų realijas, įsisiurbia tiesiai į dešimtuką. Žanrinį kiną atstovaujantis, šaržuotas požiūris į nusipenėjusius Baltijos šalių sostinių gyventojus, ironiška, bet verčia juoktis susiėmus už pilvų. „Uber“ dviračių motyvas pajuokiamas net seriale „Simpsonai”, kurio naujausiame sezone Lizos ir Barto „Uber“ dviračio vairuotojas paklaustas, kodėl jo toks keistas akcentas, atsakė esantis iš Latvijos. Taigi, jei turim iš ko pasijuokti – pasijuokim ir nebūkim paniurėliais.

Na štai, dabar aš – Leninas. Ir man ant nosies vaikšto musė. Aplink mane NKVD vyrukai nori ištaškyti vienas kitam smegenis. Juk geriau pats sau, nei draugas Stalinas. Toks yra juodojo humoro komedijos „Mauzoliejus“ vaizdelis. Režisierius Lauris Randla (Estija) ir kūrybinė komanda tiesiog suleidžia sovietinę injekciją žiūrovui ir likviduoja problemas, leisdami pasijuokti iš to, kas realiame gyvenime gal ir nebūtų jau taip juokinga. Žiuri „Mauzoliejų“ įvertino už groteskiškai pristatomą sovietmečio siaubą, kuriame gyvenimo ir mirties klausimą gali nulemti musė. Filmas žiuri sprendimu buvo apdovanotas kaip geriausias trumpametražis.

Antroji, lietuviškoji, NBK programa buvo sudaryta iš penkių filmų, penkių istorijų, penkių režisierių ir penkių pabėgimų į kūrybą. Visų pirma, savaime supranta, kad geriausia bėgti – su batais. Nors Airido Janušausko režisuotame filme „Batas” bato panaudojimo galimybių pasirinkimo paletė yra kur kas didesnė. Pavyzdžiui, iš meilės batą galima net suvalgyti. Netgi visai nereikia jo apsiauti. Šis filmas – šviesiausias ir įdomiausias eskizas. Neįvardinčiau jo trumpametražiu, nes šis vaizdelis labiau primena socialinę reklamą – šviesūs, greito montažo, paveikūs kadrai, kuriuos apvainikuoja sodraus balso vyriškas užkadrinis tekstas. Tačiau salė buvo nustebinta maloniai. Šio eskizo režisierius leido visiems nusišypsoti ir pasimėgauti ekrane rodomais vaizdais.

Eskizo antonimu pavadinčiau filmą „Šaknys karčios”, kuriame malonų „susižiūrėjimą“ lėmė ne tik pasirinkimas filmuoti juosta, bet ir pati istorija. Ji aktuali, kuriama vaizdais ir jais plėtojama. Yra siužetas, aiški problema ir jos sprendimo paieškos. Visgi šiame filme šuniui ant uodegos nuėjo du dalykai: pirma, bandymas pastoti, antra, aktorių kastingas. Justina Nemanytė ir Giedrius Kiela neįtikina, kad jų amžiuje ir esamoje situacijoje susilaukti vaiko yra pagrindinis judviejų gyvenimo tikslas. Iš pradžių pamaniau, kad jie – tiesiog draugai. Tačiau dėl kitų dalykų prie šio filmo kibti nedrįsčiau. Norisi daugiau, norisi daugiau pasimėgauti Domo Petronio kūryba.

Geriausiu lietuvišku filmu buvo pripažintas Dovilės Šarutytės filmas „8 minutės“, pasakojantis apie moters pabėgimą iš bespalvės kasdienybės. Nors iš salės išėję žmonės juokavo, kad grįžę namo atsisės kaip Auguste'o Rodino „Mąstytojas” ir bandys išsiaiškinti, na kurgi šio filmo prasmė. Nors, tiesą sakant, sąsajų su Rodino skulptūra filme galima įžvelgti. Ir pagrindinės herojės, ir „Mąstytojo“ kūnų tobula forma sustingusi šiuolaikinio grožio ir kultūros etalonuose. Išorinis grožis demonstruojamas vitrinose.

Paskutiniame filme norėjau būti kupranugaris. Tai režisieriaus Lauryno Bareišos filmas („Kupranugaris"), kuris kalba apie absurdišką abejingumą biurokratinėje sistemoje. Jaunatviškas idealizmas, ėjimas prieš sistemą ar, paprasčiau tariant, tiesiog nesusitaikymas su tuo, kas nėra priimtina tau. Taip elgiasi pagrindinį herojų vaidinantis Paulius Markevičius. Ir mes visi patikim, kad jei zoologijos parko darbuotojas nepasiduoda, tai kodėl turėčiau pasiduoti? Didelis reikalas, tas kupranugario laidojimas. Bet juk mes visi turim didesnių ar mažesnių reikalų. Tik klausimas: kaip tuos reikalus palaidojam patys?

Filmų daug. Per tokį trumpą laiką gaunama maksimaliai didelis kiekis skirtingų emocijų, vaizdinių, potyrių, keliamų klausimų. Tačiau iš visko, ką teko pamatyti šioje Scanoramos programoje, linkstu manyti, kad NBK nepražus. Kūrėjai turi ką pasakyti ir tam ieško formų. Ir tegul. O mes lauksim kitų metų Scanoramos ir NBK programos lyg naujųjų metų. Lig tol laikas bėgs taip greitai, kaip 8 minutės, gatvėse pastebėsim vis daugiau fatkulų, už tai valgysim tik guminius batus, nors jų šaknys ir karčios, lauksim, kaip maži minotaurai, o prieš pat peržiūrą pasitikrinę nosies galiukus, ar netupi kokia musė, ir vėl žiūrėsim „Naująjį baltijos kiną”.

„Minotauras", rež. Kārlis Vītols
„Minotauras", rež. Kārlis Vītols
„Metanoja", rež. Vallo Toomla
„Metanoja", rež. Vallo Toomla
„Sodininkas", rež. Madara Dišlerė
„Sodininkas", rež. Madara Dišlerė
„Fatkula", rež. Marinus Klement
„Fatkula", rež. Marinus Klement
„Mauzoliejus", rež. Lauri Randla
„Mauzoliejus", rež. Lauri Randla
„Batas", rež. Airidas Janušauskas
„Batas", rež. Airidas Janušauskas
„Šaknys karčios", rež. Domas Petronis
„Šaknys karčios", rež. Domas Petronis
„8 minutės", rež. Dovilė Šarutytė
„8 minutės", rež. Dovilė Šarutytė
„Kupranugaris", rež. Laurynas Bareiša
„Kupranugaris", rež. Laurynas Bareiša