7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ką reiškia mažas formatas?

Kūrėjo kasdienybė ir nauja galerija „Vitrina“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 3 (1197), 2017-01-20
Dailė
„Vitrina“ Vilniaus dailės kombinate. Autorės nuotr.
„Vitrina“ Vilniaus dailės kombinate. Autorės nuotr.

Anekdotas apie tai, kad kultūrinė spauda turėtų džiaugtis, jog ėjimas į darbą dar nėra apdėtas mokesčiu, aktualus jau daugelį metų, o su naujais mokesčiais ir su nauja tendencija, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas taip pat remia didžiuosius interneto portalus (kiekvienam akivaizdu, kad dėl politikos), tapo dar aktualesnis. Yra vilties, kad nauji „Sodros“ mokesčiai, papildomai nuskaitomi nuo ir taip gėdingai mažų autorinių honorarų, bus atšaukti. Nes vien dėl šlovės ir įtakos niekas ilgai nerašys. Tai jau nebe nepriklausoma spauda, o tikroji kritikos mirtis. Tada kultūros kūrėjams ir jų vadybininkams liktų tik didieji portalai, skelbiantys renginių organizatorių pranešimus spaudai ir apsimetantys turį Kultūros rubriką.

 

Kartais žurnalistai parengtų originalias publikacijas, patinkančias autorių tėvams ir artimiesiems. Nepamenu, kad būčiau skaičiusi žurnalistinį analitinį tekstą apie kultūrą (reikia pripažinti, kad visi bandymai baigdavosi vos prasidėję, išimtys retos), dauguma yra reprezentaciniai („ak kaip smagu, ak kaip gilu“) arba puolamieji. Puolamieji pasirodo labai retai ir ne be priežasties, bet yra tokie pat nuobodūs kaip ir giriamieji. Didžiąją teksto dalį sudaro citatos, kas ką pasakė, teigė, atskleidė, sukrėtė atvirumu ir t.t. ir pan. Iš pradžių atrodytų, kad niekas nepasikeitė. Kad valstybė ir toliau remia kultūros refleksiją, bet galiausiai kažko pritrūktų, kaip santykiuose, kurie grindžiami plepalais. Žurnalistika ir meno kritika yra du skirtingi dalykai, turintys absoliučiai kitokias funkcijas. Sutikime, kad kritika yra būtina ir kūrėjams, ir vadybininkams. Kritika ne tik kritikuoja, bet ir pripažįsta. O svarbiausia – įvertina kūrinį rimtai. Kultūra be rimto atsako yra tik vakarėlis, kuris labai greitai pasibaigia. Žmonės, kurie nesidomi menu, bet eina į atidarymus nusifotografuoti, išsivaikšto.

 

Ne ką labiau skiriasi ir menininkų kasdienybė: po tris mažai apmokamus darbus, o jei nori surengti parodą, dar ir susimokėk. Yra sėkmingai parduodančiųjų ir gerai įsitaisiusiųjų, bet bendras fonas gana niūrus. Todėl manau, kad kaip absurdiškos realybės simptomas ėmė ryškėti mažo formato tendencija. Štai Aistė Kisarauskaitė jau kurį laiką turi galeriją „Trivium“ tiesiog namuose. Nereikia rūpintis nuoma, darbuotojais, sutartimis ir pan. O visai neseniai menininkas Dainius Liškevičius atidarė galeriją „Vitrina“, o tai ir yra keturių dalių vitrina Dailės kombinato (Kauno g. 34, Vilniuje) antrame aukšte. Ekspozicija senovinėse medinėse spintose bendrame kontekste atrodo kaip nesusipratimas. Pastatas tarsi laiko mašina nukelia į praeitį, nes daug kas išlikę kaip anksčiau: medžiagos, erdvės; dailės parduotuvė su tokiais pat dirbiniais, kokie ten buvo ir vėlyvuoju sovietmečiu. Industriniame kūne įsiterpę modernesni intarpai: advokato kabinetas, kičinių suvenyrų parduotuvė ir kitokia įvairovė. Rasti ten į komerciją nepretenduojančią vitriną – tikras nuotykis meno žmogui. Kaip koks perliukas šabakštyne. Ir niekam nereikia sukti sau galvos dėl eksploatacijos, prestižo ir panašių dalykų. Ir net nereikia susimokėti už tai, kad kuri. Fantastika! Iki sausio pabaigos „Vitrinoje“ rodoma Lino Jablonskio paroda „www.indiedrawinggig.com“: keli piešiniai, keli objektai. Juokingi, bet ir taurūs ta prasme, kad neužteršti formatavimo marazmų.

 

Be jokios abejonės, tokie maži projektai liudija ir menininkų sąmoningumą, nuorodą į tuos priespaudos laikus, kai cenzūra į pagrindines sales neįsileisdavo, kai tekdavo ieškotis kamerinių erdvių, pusiau viešų arba privačių vietų. Šis dabarties ir praeities reiškinių ryšys įdomus, konceptualus ir iškalbingas... Menininkui geriau prisistatyti mažu formatu, užuot išleidus visas šeimos pajamas savaitę trunkančiai parodai, nes paramos užteko tik rėmeliams. Taip būna ne visada. Tuo ir pasidžiaukime. Tikėkimės, išliksiančioje kultūrinėje spaudoje.

„Vitrina“ Vilniaus dailės kombinate. Autorės nuotr.
„Vitrina“ Vilniaus dailės kombinate. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.