7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Felikso Jakubausko paroda „Tarp žemės ir dangaus“

Feliksas Jakubauskas

Sausio 26 dieną (ketvirtadienį), 18 valandą VDA parodų salėse Titanikas (Maronio g. 3, Vilnius) bus atidaryta tekstilininko Felikso Jakubausko paroda „Tarp žemės ir dangaus“.
Feliksas Jakubauskas – vienas ryškiausių šių dienų lietuvių tekstilininkų, kurio nuopelnai buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1998). Jis studijavo tekstilę Lietuvos dailės institute Vilniuje ir Taikomosios dailės akademijoje (dab. Maholy-Nagy dailės ir dizaino universitetas) Budapešte, kur 1980 m. baigė tekstilės studijas su gobeleno specializacija. Daugiau nei tris dešimtmečius dailininkas aktyviai reiškiasi meniniame gyvenime, garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje. Tarptautinį kūrybos pripažinimą patvirtina apdovanojimai Lodzės, Pitsburgo (JAV), Cheongju (Pietų Korėja), Pekino, Maskvos ir kitose tarptautinėse tekstilės parodose. Dailininkas surengė daugiau nei dvidešimt asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo arti dviejų šimtų grupinių dailės ekspozicijų.
Paroda Tarp žemės ir dangaus atspindi F. Jakubausko dvasinės ir kūrybinės brandos pilnatvę. Joje eksponuojama kelios dešimtys pastarojo dešimtmečio dailininko išaustų gobelenų, atskleidžiančių savitą pasaulio matymą ir stiliaus individualumą, virtuozišką techninį atlikimą. F. Jakubausko gobelenai – tarsi abstrakčiosios dailės paveikslai – paveikūs ir turiningi, nors mintys ir nuotaikos kuriamos sąlygiškomis priemonėmis. Tekstilininkas ieško įkvėpimo gamtoje ir žmogaus dvasiniame pasaulyje. Improvizuodamas pamėgtais geometriniais motyvais, pasitelkdamas skirtingus spalvinius derinius jis kuria daugiabalses vaizdines variacijas, pasižyminčias gyvybingumu ir vidine energija, aprėpiančias emocijų įvairovę: liūdesį, džiaugsmą, ilgesį, vienatvę. Meistriškai išnaudodamas žaliavos ir audimo teikiamus meninius privalumus – klasikinį gobeleną papildančią ruoželio faktūrą,  minkštų matinių ir blizgių medžiagų kontrastą, – menininkas savo gobelenuose atranda harmoningą pusiausvyrą tarp elegantiškos plastikos, žavinčios skoningu formų, linijų ir spalvų deriniu, ir audinio rupumo, šiurkštumo, jo pirmapradžio natūralumo.

Parodos kuratorė: dr. Lijana Šatavičiūtė
Parodos architektė: Gražina Pajarskaitė
Paroda veiks: 2017.01.26 – 02. 12

Mirė dailininkas, odininkas Rimantas Dūda

2017 metų sausio 18 dieną mirė dailininkas, odininkas Rimantas Dūda

1953.07.26-2017.01.18

Dailininkas, odininkas Rimantas Dūda gimė 1953 metų liepos 26 Kučgalyje (Biržų rajonas). 1972 metais baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą. 1977 metais baigė tuometinį Talino dailės instituto odos apdirbimo fakultetą. 1977-1997 metais dirbo Vilniaus kombinate „Dailė“ (vėliau firminė parduotuvė „Vilniaus Dailė“), kuriame kūrė savitus ir originalius modelius-etalonus masinei gamybai bei autoriniams tiražams. Nuo 1997 metų buvo įmonės „Rimanto Dūdos PĮ“ vadovas.

1981 metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. R. Dūda nuo 1974 metų aktyviai dalyvavo reikšmingose parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1976 metais vykusioje visasąjunginėje jaunųjų dailininkų kūrinių parodoje „Šalies jaunystė“ („Молодость страны“) dailininko darbai buvo atžymėti diplomu. 1997 metais „Baltų lankų“ leidyklos organizuotoje knygrišystės parodoje- konkurse Jean-Francois Lyotard knygai „Postmodernus būvis“ Rimantui Dūdai buvo skirta pirmoji vieta. 1998 metais LDS organizuotoje parodoje dailininko kūrinys „Puodelis“ buvo apdovanotas. 2000 metais leidyklos „Žara“ užsakymu pateikė 100 egzempliorių pagal autorinį projektą įrištų Edmundo Rimšos knygų „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai“. Tais pačiais metais Taline II-ojoje tarptautinėje meninio knygų įrišimo ir kaligrafijos parodoje „Scripta manent II“ dvi autorinio rišimo knygos: Doris Kareva „Armu aeg“ ir Jaan Kaplinski „If I Must Be At All“ buvo įvertintos diplomu.

Menotyrininkė Rūta Taukinaitytė –Narbutienė apie Rimanto Dūdos kūrybą atsiliepė: „Tai menininkas, žengiantis kartu su laiku. Jo kūrybą galima suskirstyti į keletą stilistinių etapų – kiekvienas yra savaip įdomus, novatoriškas, originalus ir vertingas lietuvių meninės knygrišystės raidai. Nuo pat pradžių jo kūriniai išsiskyrė lakoniškumu, subtilumu, minimalia, bet labai iškalbinga menine forma. Grafika ir tipografija jam buvo ir yra pagrindinės raiškos priemonės (matyt, tą lėmė grafikos mokslai M. K. Čiurlionio meno mokykloje) – dekoratyvus linijinis piešinys, knygos pavadinimo užrašui suteikiamas aktyvus, dažnai pagrindinis vaidmuo kompozicijoje, tad jo viršelių meniniai sprendimai išsiskiria tuo, kad yra labiausiai „knygiški“, arčiausiai knygos prigimties, organiškai priartinantys prie teksto ir išsaugantys knygos eleganciją.“

 

Klaipėdos dramos teatras naujausias premjeras pristatys Vilniuje

 

Klaipėdos dramos teatras vasario pradžioje svečiuosis Vilniuje.  Nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4) vasario 1 ir 2 d.  19 val. klaipėdiečiai parodys Augusto Strindbergo psichologinę dramą „Tėvas“ (rež. Mara Kimelė), o vasario 7 d. 18.30 val. – Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež. Oskaras Koršunovas). Tai naujausios Klaipėdos dramos teatro premjeros, jau pamėgtos ir įvertintos Klaipėdos žiūrovų. Abu spektakliai Klaipėdos dramos teatre – anšlaginiai, bilietai į juos išparduoti keletui mėnesių į priekį.

Neošamanizmas ir kitos 2016-ųjų meno tendencijos

2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis.

Nuslūgus praėjusių metų vertinimų pikui, publikuojame dailės kritikės Hettie Judah straipsnį apie 2016-aisiais vizualiuosiuose menuose vyravusias tendencijas. Kai kurios iš jų buvo pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų pateikiame ir vietinį kontekstą.

Instrukcija paminklui

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

 

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

Šokame klases

„ID:D&G“, „Dior in Moscow“ „B ir B dialogas“; „Meeting Meat“ – tai tik keli pastaraisiais metais sukurtų ar kuriamų šiuolaikinio šokio spektaklių pavadinimai, šifruojantys prasmes, besislepiantys po reikšmių kaukėmis, atskleidžiantys mūsų kūrėjų netenkinančią lietuvių šiuolaikinio šokio erdvę, siekį įsitvirtinti kosmopolitiniame šokio kontekste. Ne vienas šios srities menininkas papildomų kūrybinių impulsų ieškojo bendradarbiaudamas su kitais kūrėjais, į kūrybos procesą įtraukdamas ir šiuolaikinio šokio kritikus, – šie iškart atsidūrė interesų konflikto zonoje ir pastebimai nuskurdino šokio refleksijos diskursą. Gal todėl naujųjų šiuolaikinio šokio kūrinių autoriai priversti laukti, kol pradės (jei išvis pradės) formuotis jų pastangas ir rezultatus aprėpiantis diskusijų laukas.

 

Šiuolaikinio šokio aplinkoje gerai žinomas urbanistinio šokio teatras „Low Air“ ėmėsi interpretuoti argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro kūrybą, ieškoti dar vieno rakto į magiškojo realizmo ir postmodernizmo epochoje atsiradusius kūrinius bei jų sąsajų su šiuolaikine kultūra. 2016 m. gruodžio 3 d. įvyko naujausio „Low Air“ spektaklio „Žaidimas baigtas“ premjera, antrą kartą jis rodytas gruodžio 27 d., tačiau platesnių komentarų kol kas nesulaukė.

Su tavim ir be tavęs

Vaikystėje rytais mane pažadindavo įprastas garsas: prieš išeidama į darbą mama valydavo dulkes nuo baldų. Girdėjau, kaip dunksi pakeliamos ir vėl padedamos į vietą vazelės, krištolo peleninė, žvakidės. Tai kartojosi kiekvieną rytą, todėl Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“ (Lietuva, Rumunija, 2015) heroję atpažinau iškart. Ji iš tų moterų, kurios nori, kad viskas aplink būtų tobula – namai, vaikai, vyras. Ji vienintelė žino, kaip visiems bus geriau, todėl siekia tai įgyvendinti, nekreipdama dėmesio į artimųjų norus. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų, kai moteris įlipa į vyro automobilį ir pradeda viską reguliuoti, Gabija Jaraminaitė įtikinamai vaidina moteriškų įsivaizdavimų ir spalvotų žurnalų tiesų įkaitę, kupiną kilniausių tikslų. Šeima atvyksta į koncertą bažnyčioje. Tačiau vyro ir dukters reakcija akivaizdžiai ne tokia, kokios moteris laukė. „Amžinai kartu“ – filmas apie nesusikalbėjimą, apie sienas, kuriomis atsiskiriame net nuo pačių artimiausių žmonių.

Baleto fejerverkai

Klasikinis baletas, sukurtas pagal senųjų šokio spektaklių formules, leidžia reprezentaciniams operos ir baleto teatrams nesunkiai keistis baleto artistais ir žiūrovams kartkartėmis pasiūlyti vis kitokią vieno ar kito pagrindinio vaidmens interpretaciją.

 

Gruodžio 31 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo galima susipažinti su dviem ryškiais šių laikų Europos baleto solistais. Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ pagrindinius vaidmenis atlikusių Milano operos teatro „La Scala“ primabalerinos Nicolettos Manni ir Anglijos nacionalinio baleto pagrindinio solisto kubiečio Osielio Gouneo pasirodymą galima sulyginti su žėrinčiais naujametiniais fejerverkais.

 

Šokėjus Vilniaus žiūrovai pažįsta iš 2015 metų pabaigoje vykusio Jurgitos Droninos surengto šventinio koncerto, – jie atliko Pas de deux iš „Don Kichoto“. Tad antrasis jų pasirodymas – galimybė sukurti visaverčius šio spektaklio vaidmenis, įsijungti į klasikinio šokio frazėmis pasakojamą istoriją.

Subtilaus dialogo meistras

Įspūdingu koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sausio 11 d. baigėsi tarptautinė programa „Kultūrų dialogas“, drauge su Lietuvos kultūros taryba ir Rusijos Federacijos kultūros ministerija pristačiusi klausytojams festivalį „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“, kurį organizavo Slavų tradicinės muzikos mokykla. Koncerte savo išskirtiniu virtuozo ir jautraus menininko talentu bei retai atliekama sudėtinga programa žavėjo visame pasaulyje publikos pripažinimą pelnęs Rusijos pianistas, Maskvos akademinės filharmonijos solistas Andrejus Gugninas.

Pastaruoju metu vis daugėja jaunų muzikų, tarpusavy konkuruojančių, kas sugebės atlikti virtuoziniu požiūriu sudėtingesnius kūrinius, sužėrės greičiausiai, garsiausiai ar aktyviausiai skambinamais pasažais. Dažnai tai tampa prioritetu, o meninės atliekamų kūrinių problemos lieka antrame plane. Vilniaus melomanams visai neseniai pasisekė gėrėtis net kelių skirtingo meninio įvaizdžio ir aukščiausio fortepijono įvaldymo pianistų pasirodymais. Vien „Vaidilos“ teatro salėje 2016 m. spalio mėnesio koncertuose savo sparčiai tobulėjantį meistriškumą, sugebėjimą kontroliuoti muzikos tėkmę pademonstravo Paulius Anderssonas (pvz., Ellerio Tokatoje), Rusijos pianistas Viačeslavas Griaznovas stebino įvairiapusiu tobulu instrumento valdymu, aukščiausio lygio kūrybingumu skirtingų stilių kūriniuose (Beethoveno, Debussy, Ravelio, Prokofjevo, Rachmaninovo), o spalio 30 d. didžiausią palaimą klausytojams suteikė dabar JAV gyvenantis mūsų mylimas Andrius Žlabys, savo nepaprastu jautrumu, sugebėjimu įtaigiai perteikti įvairias emocines būsenas privertęs net nepastebėti jo tobulo virtuoziškumo. Visai kitokio tipo greitų tempų profesionalas – Moldovos atstovas Alexanderis Palejus, jis, gruodžio 18 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje su smuikininku Raimondu Butvila skambindamas Prokofjevo Sonatas smuikui ir fortepijonui Nr. 1 bei Nr. 2 ir „Penkias melodijas“, demonstravo ryškų, kietą lyderio temperamentą, staigius, netikėtus garso proveržius ir tuoj pat – atsitraukimą į ramybės būseną.

Nauja O. Koršunovo komedija „Tartiufas“ LNDT – apie mulkinamą visuomenę

Vasario 4 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmoji 2017 metų premjera – Molièreʼo  „Tartiufas“. LNDT Didžiojoje salėje seniai buvo pristatyta komedija, tačiau kalbėdamas apie „Tartiufą“  režisierius Oskaras Koršunovas mini ne vien komiškus aspektus. Spektaklis, anot jo, bus apie mulkinimų ištroškusią visuomenę, manipuliacijas Europoje ir dvigubą moralę.

Skandalai pjesę lydėjo nuo pat pradžių

„Molièreʼo komedija „Tartiufas“ ypatingas įvykis teatro istorijoje, sukėlęs tarptautinį skandalą ir net politinę krizę tuometinėje Europoje. Šventeivos apsimetėlio istorija labai nepatiko Vatikanui, bet pjesės finale triumfuojantis monarchinis absoliutizmas buvo labai mielas Liudvikui XIV. Tarp Prancūzijos ir Vatikano kilo rimta įtampa, buvo pareikalauta Moljerą išduoti inkvizicijai, o spektaklį nedelsiat uždrausti. Tuomet Liudvikas apgynė savo rūmų menininką. Tiesa, spektaklis buvo nuimtas, bet vėliau kilus naujiems konfliktams, vėl atstatytas. Nesutarimai kilo ir karaliaus šeimoje. Pamaldi karaliaus motina per premjerą išėjo iš salės, taigi pačiam karaliui ši komedija, matyt, nebuvo pati linksmiausia. Ar įmanoma tokia reakcija dabartiniame tariamai demokratiškame ir sekuliariame  pasaulyje? Dar visai neseniai atrodė, kad bent jau Europoje, nebeįmanoma. Tuomet garsi Prancūzijos režisierė Ariana Mnuškina „Tartiufo“ veiksmą perkėlė į Artimuosius Rytus, musulmoniškos diktatūros terpę. Bet ar ji šiandien atsisakytų prancūziškos aplinkos, kaip pernelyg liberalios dirvos „Tartiufui“, kai galimai rinkimuose laimės Marine Le Pen? Kas galėjo pagalvoti, kad Lenkijoje  po 90-ųjų metų vėl prasidės cenzūra? Ir ar tikrai Lenkijoje arba Rusijoje aštriai pastatytas „Tartiufas“ būtų priimtas lyg niekur nieko? O Lietuvoje? Man atrodo, kad Lietuvoje dar niekada nebuvo taip neaišku, ko gali tikėtis, kaip dabar... Užtenka prisiminti nesenus įvykius, kai konservatoriai priešrinkiminio populistinio šėlo apimti bandė uždrausti Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, – svarsto „Tartiufo“ režisierius.

PUSLAPIS
IŠ
1003