7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Profesionalai

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 10 (1204), 2017-03-10
Kinas
„Nepažįstamoji“
„Nepažįstamoji“

„Nepažįstamoji“, rež. Jean-Pierre Dardenne ir Luc Dardenne, Prancūzija, Belgija

Broliai Dardenne’ai – žvaigždės. Laimėjo dvi „Auksines palmės šakeles“. Išaugino (tiesiogiai ir ne) ištisą europiečių režisierių kartą. Dalis jų – baisūs epigonai. Net apie filmus dabar sakoma – dardeniški. Vadinasi, tema – socialinė, problema – moralinė, kamera – nešiojama. Kai esi tokia žvaigždė, tau daug kas (at)leidžiama. Net blogas filmas. Kanai vis tiek pakvies į konkursą. Taip nutiko su trimis paskutiniais belgų darbais. Visi, mano nuomone, vidutiniški.

 

Toks yra ir „Nepažįstamoji“. Jauna gydytoja Ženi neįsileidžia į kliniką paciento, nes darbo valandos jau baigėsi. Kitą dieną mergina sužino, kad tas „pacientas“ buvo „pacientė“ – juodaodė mergina ir kad ją rado nužudytą netoliese esančioje prieplaukoje. Ženi jaučiasi kalta: jei būtų atidariusi duris, mergina būtų gyva. O neatidarė tik todėl, jog norėjo pasirodyti viršesnė už kolegą, kuris puolė prie durų vos tik išgirdęs skambutį. Ženi jį sulaikė. Jos puikybė kainavo gyvybę.

 

Šis mažas psichologinis niuansas išsivynioja į ilgą kaltės kelią, kurį Dardenne’ai šįkart dėlioja mažiau įtikinamai, mažiau organiškai, netgi, sakyčiau, varginančiai. Be to, kaip ir dera dabar, punktyriškai prisiliesdami ir prie emigrantų temos. Jie yra tikri meistrai ir žino, kaip kurti moralinius pasakojimus. Tačiau lyg ir nenumano, kad jie – nebe vieninteliai socialinių dramų guru Europos kine. Kad tas europietiškas kinas jau supažindino su ne viena rozeta ir nepažįstamąja. Kad įgavęs naujų formų nužengė dar kažkur toliau.

 

Panašiai, man rodos, nutiko ir Kenui Loachui, tos pačios kraujo grupės režisieriui kaip ir Dardenne’ai, kuris filme „Aš, Danielis Bleikas“ tapo nevykusia savo paties karikatūra. Nors ir pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Dar viena žvaigždė.

 

„Liūtas“, rež. Garth Davis, Australija, JAV

Tikra istorija. O kur tikra istorija, ten dažniausiai ir daug ašarų. „Liūtas“ žiūrovus graudina profesionaliai. Kitaip ir būti negali, nes yra vargana Indija, yra charizmatiškas mažasis aktorius Sunny Pawaras, yra jo gerasis brolis ir gražioji motina, yra drugeliai, ir yra baisus įvykis, kuris šį berniuką nubloškia net iki Australijos. Tiesiai į Nicole Kidman glėbį. Pastaroji šioje ašarų pakalnėje – puiki, nors po paskutinių aktorės vaidmenų jau buvau suabejojęs, ar dar teks kada nors tai ištarti.

 

Kidman vaidina australę, kuri su vyru įsivaikina pasimetusį Pawaro herojų Saru. Ir nors ne ji filme atlieka pagrindinį vaidmenį, į ją žiūrėti įdomiausia. Kidman pasenusi, bet tai jai tinka. Grimas veide paslepia net tai, dėl ko į jį nebegalėjai žiūrėti anksčiau. Aktorės emocijų štrichai – tikslūs. Ašaros –paveikios. Dialogai – išjausti. Tikrai. Per trumpą laiką Kidman sugebėjo perteikti viską, ką mes siejame su mamomis: besąlygišką atsidavimą, meilę, rūpestį, globą ir dar tūkstančius dalykų, kuriuos išskaitai iš aktorės veido.

 

Iš viso sudėjus aktorė vaidina kokias dvidešimt minučių, bet jos buvo vertos „Oskaro“ nominacijos. Kitaip nei filmas ar aktorius Devas Patelis, kurio ašaros yra ašaros, pyktis yra pyktis, o džiaugsmas yra džiaugsmas. Jokių niuansų.

„Nepažįstamoji“
„Nepažįstamoji“
„Liūtas“
„Liūtas“