7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Formalios naujovės

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo repertuarą papildė „šiuolaikišku“ šokio spektakliu „Žizel“, sukurtu pagal Adolphe’o Adamo romantiškojo baleto muziką. Profesionaliosios muzikos ir šokio sklaida Vakarų Lietuvos regione užsiimanti įstaiga, šiemet pradėjusi 30-ąjį sezoną, žadėjo būti pažįstama ir nauja. Dar pernai kiti veidai ir vardai papildė teatro kolektyvą, o su jais atkeliavo ir naujos kūrybinės ambicijos. Tokie lozunginiai naujovių siekiai puikiai pažįstami iš ankstesnių bandymų keisti, atnaujinti, nustebinti ir grąžinti publikai (pasi)tikėjimą klasikiniu menu. Panašią retoriką galima pažinti ir kas ketverius metus vykstančiuose šalies valdžios „atsinaujinimuose“, nes „žmonėms reikia permainų“.

 

Spektaklį pristatančiame anonse vienas iš choreografų Donatas Bakėjus akcentavo norą sukurti šiuolaikinę „Žizel“ interpretaciją: „Jei norime auginti jaunąją žiūrovų kartą, privalome ieškoti naujų kelių. Tikiu, kad klasikos ir šiuolaikiškumo derinys mūsų spektaklyje pasiteisins, juk turime eiti koja kojon su laiku.“ Šias ambicijas ir (ne)pavykusias naujumo paieškas labai išsamiai ir tiksliai aprašė šokio istorikas ir kritikas Helmutas Šabasevičius recenzijoje „Pajūrio „Žizel“: ambicijos ir rezultatai“.

Kad žmonės pradėtų galvoti

Nuo šio penktadienio Lietuvoje rodomas rusų teatro ir kino režisieriaus Kirilo Serebrennikovo filmas „Mokinys“ („Učenik“). Filmo premjera įvyko pernai Kanuose, iškart po festivalio su režisieriumi kalbėjosi Antonas Dolinas. Pateikiame „Afiša Daily“ išspausdinto pokalbio fragmentus.

Konferencijoje – Giedriaus Mackevičiaus kūrybos įprasminimas

Gegužės 19 d. (penktadienį) 10 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje prasidės tarptautinė konferencija „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo unikalusis plastinės dramos teatras“. Konferencijos programoje – devyni pranešimai. Juos skaitys Lietuvos ir Rusijos mokslininkai, savo darbuose analizuojantys G. Mackevičiaus kūrybą. 

Meno espreso

Šią savaitę Vilniaus parodų lankytojams paruošiau ne maršrutą, o keistoką puokštę iš skirtingų parodų. Vis dėlto kiekviena jų savaip įdomi, o įvairovė kultūroje visada sveikintina.

Ugnis, kraujas ir vanduo

 

Ir sutapk taip, kad vienu metu atsidarytų ir keramikės Onos Grigaitės personalinė paroda, ir Svajonės su Pauliumi Stanikų paroda („Pavasaris“ galerijoje „Vartai“). Kadaise (1988–1994) jie sudarė grupę „Š.V.“, kas reiškė „šūdina virvė“, nors skambėjo labai šventai ir guodžiančiai. Pavadinimo paradoksas ir toliau gerai apibūdina Lietuvos kultūros padėtį: senamiestis griaunamas su biurokratijos pritarimu, politikai trokšta statyti ir, ko gero, pastatys daug prastų paminklų, kultūros spauda, nors jau dvidešimt metų vaikšto išlikimo lynu, su padidintais mokesčiais, panašu, galiausiai nusivoš, visuomenė toliau manys, kad kultūra yra pramoga, todėl LRT meno balsai toliau bus užsaldinti neįtikėtina cukraus doze (paklausykit ir pasimokykit pagaliau, kad žaviai įžūlus Šarūno Nako tonas turiniui nė kiek nekenkia, o atvirkščiai), o politikai toliau puoselės įsivaizdavimą, kad imdamiesi saviraiškos įvairiais kultūriniais (tautinio kostiumo, miesto puošimo, tiltų vadybos ir pan.) projektais įsiamžina. Taip, įsiamžina, tik kaip neišmanėliai. Betgi žodis kultūra skamba taip pakylėtai, beveik šventai ir guodžiančiai, lyg būtų aukščiau viso to šlako, liejamo per delfius ir panašias „tikram gyvenimui“ atstovaujančias struktūras. Valdžia deklaruoja prioritetus kultūrai, festivalių  ir projektų statistika tiesiog puiki, bet reali kultūros padėtis labiau primena tą kitą „Š.V.“ abreviatūros reikšmę: kol maloniai pramogaujame, griaunami kultūros pagrindai.

Įvairiaspalvis muzikos audinys (II)

Į ilgą festivalio koncertų juostą buvo įausti netikėtai originalūs raštai. Balandžio 11 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje grojo bene vienintelis Lietuvoje alto ir akordeono duetas „Tutto a Dio“, susikūręs 2012 metais. Jį sudaro Lozanos (Šveicarija) muzikos akademijoje studijuojanti altininkė Greta Staponkutė ir kelių tarptautinių akordeono konkursų nugalėtojas Augustinas Rakauskas. Dueto dalyviai grojo ir solo, naujai ir prasmingai nuskambėjo lietuvių autorių kūriniai bei keli vertingi XIX a. opusai.

Balandžio 13 d. muzikavęs kitas duetas paliko keistoką įspūdį. Londone gyvenanti saksofonininkė Rusnė Mikiškaitė, studijuodama Karališkajame muzikos koledže, pradėjo koncertuoti su Indonezijoje gimusia pianiste Imma Setiadi. Jų programoje ryškiausią įspūdį paliko gražus ir prasmingas Jurgio Juozapaičio kūrinys „Mintis“, kurio melodijos vingius lanksčiai traktavo Rusnė, deja, blankokai pritariant fortepijonui. Ypač didelis asmenybių skirtumas buvo juntamas įspūdingos Césaro Francko Sonatos A-dur, aranžuotos saksofonui ir fortepijonui, traktuotėje. Dažnai pasitaiko, kai ryškūs solistai bendradarbiauja su įvairaus emocinio plano pianistais, galbūt siekdami išryškinti įdomius savo individualumo bruožus, tačiau profesionalumo prasme partneris turėtų prilygti.

Augantis, besiplečiantis

Festivalis „Kaunas Jazz“ tiek auga ir plečiasi, kad jau sunku jį aprėpti, juo labiau apie jį rašyti. Paskaičiuokime: per trisdešimt koncertų, 26 nemokami renginiai, gausybė atlikėjų iš trylikos pasaulio šalių, pasirodymai gatvėse, aikštėse, kelios atviros scenos Laisvės alėjoje, Senamiestyje ir Vienybės aikštėje, koncertai, meninės akcijos, parodos, Džiazo madų šou, džiazuojantis karilionas, vaikų piešiniai, balionų skrydžiai su grojančiais muzikantais, šokiai, „Džiazo gatvės“ renginiai, garsiausi pasaulio atlikėjai ir nauji veidai bei balsai. Ir tai tik Kaune. O kur dar Vilnius, Palanga, Jurbarkas, Birštonas, Panevėžys, Raudondvaris, Žąsliai?.. Ir, žinoma, pailgėjęs laikas: prieš festivalio atidarymą balandžio 23 d. jau įvyko du koncertai Palangoje ir Panevėžyje. „Kaunas Jazz“ tuo ir žavus, kad ir mažesniųjų miestų gyventojams pademonstruoja įvairiaspalvę džiazo paletę. Nesistengsiu aprėpti viso festivalio, tik pakomentuosiu kai kuriuos koncertus.

Lenkų dramaturgas Michalas Walczakas žada atvykti į savo pjesės „Kasykla“ premjerą Šiauliuose

Gegužės 12 d. 18 val. Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į antrąjį šiuolaikinės pjesės pastatymą šiame sezone. Teatro didžiojoje salėje, kurioje netrukus po premjeros prasidės atnaujinimo darbai, publikai bus pristatytas Artūro Areimos režisuotas spektaklis pagal garsaus šiuolaikinio lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesę „Kasykla“. Į premjerą Šiauliuose atvyksta pjesės autorius – vienas žinomiausių šiuolaikinių lenkų dramaturgų Michalas Walczakas. Gegužės 12 d. 14 val. Šiaulių dramos teatre planuojamas susitikimas – diskusija su dramaturgu ir spektaklio kūrybine grupe.

Kino naujienos trumpai

Animacinis filmas „Moliūgėlio gyvenimas“ sulaukė didžiulės sėkmės – filmą gali pamatyti net Lietuvos žiūrovai, jo autorius Claude’as Barras tapo vienu įtakingiausių kūrėjų. Kalbama, kad „Moliūgėlio gyvenimas“ bus nominuotas 2017 metų „Oskarui“. Neseniai Štutgarte, kur vyko specialiesiems kino efektams skirta konferencija, režisierius pranešė apie du savo naujus projektus. Pirmasis bus animacinis filmas apie miškų naikinimą. Pasak Barras, tai pakankamai klasikinis projektas. Filmo veiksmas nukels į Borneo, jo veikėjai bus maža mergaitė ir orangutanas. Antrasis projektas – Edipo mito ekranizacija. Kurdamas šio filmo koncepciją, režisierius kreipėsi į specialistus, kad šie padėtų apsispręsti, kiek metų turėtų būti filmo herojui. Tai bus mažo biudžeto eksperimentinis filmas.

Šeima, bažnyčia, mokykla

Drama tarpduryje. Tiesiogine šių žodžių prasme. Didžioji dalis „Paskutinės šeimos“ vyksta ankštame daugiabutyje, kamerai dažniausiai filmuojant iš taško, kur turėtų būti kambario durys. Kamera atsitraukusi, nesikišanti, statiška. Ji retai fiksuoja stambiu planu, o filmo nervas dilgčioja ne personažų veiduose, o erdvėje, kuri supa ir skiria nuo kameros. Kaip prisipažino pats režisierius, taip norėta scenoms suteikti epiškumo. Puikiai pavyko – seniai kine mačiau tokią dinamišką statiką.

Žinoma, ten, kur daug statiškumo, kaip ant delno matosi dailininko darbas. „Paskutinėje šeimoje“ jis nepriekaištingas. Daiktai, kurie panašiuose, laikotarpį kruopščiai atkuriančiuose filmuose dažnai virsta nieko nesakančia butaforija, čia organiškai ištirpsta kadre. Paveikslai, plakatai, vinilo plokštelės, kameros, fotoaparatai, virtuvės apyvokos reikmenys, sakyčiau, tampa lygiaverčiais veikėjais. Jie keičiasi priklausomai nuo laikotarpio (veiksmas tęsiasi nuo 1972-ųjų iki 2005-ųjų). Jie yra filmo nuotaika ir būsena.

PUSLAPIS
IŠ
1003