7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Džiazas su šauktukais

Balandžio 27–30 d. Brėmene įvyko dvyliktoji džiazo industrijos mugė „jazzahead!“. Mugės pavadinimas rašomas su šauktuku, tarsi pakiliu tonu. Būtent taip ir norisi kalbėti apie šį reiškinį. Lietuvos džiazą šįmet pristatė rekordiškai didelė delegacija. Ketvirtą kartą mugėje dirbo Lietuvos džiazo federacijos nariai Solveiga Rusytė ir Julijus Grickevičius, mugėje pirmą kartą po ilgos pertraukos dalyvavo muzikantai: pianistai Dmitrijus Golovanovas ir Vytis Smolskas, grupės „Sheep Got Waxed“ vadybininkė Simona Kliševičienė, buvo galima sutikti „Vilnius Jazz“ organizatorių Antaną Gustį, „Vilnius Mama Jazz“ rengėjus Juditą Bartoševičienę ir Kristijoną Bartoševičių. Lietuvos džiazo federacijos dalyvavimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija. Regis, jau įprasta išvysti Lietuvos stendą bendrame „jazzahead!“ kontekste. „Jazz From Lithuania“ stendas draugiškai įsispraudė tarp vokiečių džiazo žurnalo „Jazzthetic“, Kanados muzikos atstovybės ir vieno iš Juodkalnijos festivalių.

Kino naujienos trumpai

Pasirodė pirmosios nuotraukos iš Xavier Dolano „The Death and Life of John F. Donovan“ filmavimo aikštelės, o žurnalistai ramina režisieriaus gerbėjus, kad naujasis filmas primena ankstesnius Dolano kūrinius, nors jame vaidina pirmo ryškumo amerikiečių žvaigždės Jessica Chastain, Kitas Harringtonas, Natalie Portman, Kathy Bates, Susan Sarandon, Jacobas Trembley’is. Dolanas pranešė, kad nespės filmo šiemet parodyti Kanuose, tad, matyt, premjera vyks Venecijoje arba Toronte. Dolanas kalba apie meilės istoriją, nors Chastain yra sakiusi, kad vaidina bulvarinio dienraščio redaktorę, kuri nusprendžia sugriauti Holivudo žvaigždės gyvenimą, nes ši „yra pamišusi kalė“.

Adomo Storpirščio požeminių padangių miestai

Gegužės 10 dieną alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ atidaryta asmeninė Adomo Storpirščio tapybos ir animacijos paroda. Tai – antroji animatoriaus specialybę studijuojančio jaunojo menininko paroda. Apie tai, jog pateksime į paradoksalią erdvę, įspėja Anglijos metro logotipą imituojantis parodos plakatas ir pavadinimas „Aboveground Underskies Aboveskies“. Būtent vėsiame rūsyje esame pakilę virš žemės, debesų, ir apskritai virš realybės, kitaip tariant, siurrealistinėje plotmėje. 

Apie bandymą susivienyti

Gegužės 16 d. „Skalvijoje“ ir Klaipėdos „Kultūros fabrike“, gegužės 25 d. Kauno „Romuvos“ laikinojoje salėje vyks Lenkų kino klubo ciklo „Jauni ir gabūs. 9-ojo dešimtmečio karta lenkų kine“ peržiūros. Bus parodytas Annos Zameckos debiutinis filmas „Komunija“, pelnęs geriausio metų dokumentinio filmo „Auksinį erelį“, tarptautinių Lokarno ir Varšuvos kino festivalių apdovanojimus. Pateikiame režisierės interviu, išspausdinto žurnale „Kino“ (2016, nr. 12), fragmentus. Su „Komunijos“ autore kalbėjosi Mariola Wiktor.

Ieškant kitokio lėlių teatro

Gegužės 25–28 d. Klaipėdoje vyks lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, kurio programoje šiemet kaip niekad gausu spektaklių suaugusiems. Pristatyti suaugusiesiems skirtą lėlių teatrą Lietuvoje, – užduotis ne iš paprastųjų: prie kitokio teatro reiškinių ne itin pratusi publika į vizualų lėlių ir objektų teatrą žiūri gana abejingai. Tiesą sakant, net ir teatrologams bei teatro profesionalams lėlių teatras dažnai lieka tarsi „didžiojo teatro“ pašonėje, užribyje. Tačiau būtent paraštėse kartais gimsta įdomiausi reiškiniai.

 

Apie lėlių ir objektų teatrą, jo formas, (r)evoliucijas ir raidą kalbamės su čekų teatro trupės „Damúza“ nariais: lėlininku, muzikantu, dėstytoju ir režisieriumi Matija Solce, bei dramaturgu Karelu Kratochvílu. Matijo Solce’s režisuotas spektaklis-kabaretas „Kar“, sukurtas Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ motyvais, gegužės 25 d. 20 val. Klaipėdos kultūros fabrike pradės festivalio „Materia Magica“ programą.

Kamerinės muzikos gurmanams

Prieš gerus metus Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis ir Augustinas Vasiliauskas – pirmąsyk pasirodė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje naująja sudėtimi, kurioje kvarteto primariją profesorę Audronę Vainiūnaitę pakeitė tarptautinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė. Daug koncertavęs Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kitose Lietuvos vietose, neseniai sugrįžęs iš Kanados, gegužės 3 d. kvartetas vėl susitiko su filharmonijos publika. Šįsyk kamerinės muzikos mėgėjams kolektyvas pristatė intriguojančią, sakyčiau, tiesiog gurmanišką XIX a. muzikos programą, sudarytą iš dviejų stambių veikalų, skirtų ne kvartetui, bet styginių sekstetui. Tai Johanneso Brahmso Styginių sekstetas Nr. 1 B-dur, op. 18, ir Piotro Čaikovskio Sekstetas d-moll „Florencijos suvenyras“, op. 70. Šiems veikalams atlikti buvo pasikviesti du puikūs talkininkai – altininkė Jonė Kaliūnaitė ir violončelininkas Vytautas Sondeckis. Abu kvarteto svečiai gana dažnai koncertuoja Lietuvoje, nors abu senokai gyvena ir darbuojasi Vokietijoje. Štai V. Sondeckis greta šio koncerto pasirodė Violončelės festivalyje Klaipėdoje, o su savo ansambliu „The G-Strings“ – dar ir Kauno džiazo festivalyje.

Laikas yra klaikas

Telefonu Juozas Miliūnas: „Parodą „Arkos“ galerijoje pakabinau, norėčiau, kad pamatytum.“ Pažadėjau atvažiuoti, sutarėm susitikti parodoje. Didžiausioje „Arkos“ salėje – kelios dešimtys Juozo pastelių, daugiausia peizažai. Dairiausi, prie ko galėčiau „prikibti“, – nerandu! Jokio panašumo su kitų menininkų kūryba. Tai Juozo pasaulis, gali patikti ar nepatikti, bet tai visiškai nebesvarbu. Nieko gero ir nieko blogo tąsyk Juozui nepasakiau. Pasidžiaugėm, kad dar krutam, kad... ir atsisveikinome. Palikau Juozą parodoje su kurso draugu tapytoju marinistu Edvardu Malinausku. Kaip visada pavėluotai nušvinta! Leliūnų ir Vabalninko peizažų šviesa „Arkos“ galerijoje!

Iš Edeno į skaistyklą

Ko gero, dar kartą rašyti apie Paukštės tapybą reiškia savanoriškai kišti galvą į jau nusistovėjusių autoritetingų nuomonių ir išvadų spąstus. Jo kūrybos stilius yra profesionaliai „išpreparuotas“, Paukštės vieta simbolinėje vėlyvojo sovietmečio lietuvių tapytojų kartos „lentynoje“ (drauge su Algiu Skačkausku, Audrone Petrašiūnaite) yra seniai nustatyta, ji solidi ir nepajudinama. Ir ką čia naujo bepridursi po Ramintos Jurėnaitės ar Mildos Žvirblytės tekstuose atvertų menininko kūrybos ypatybių. Be to, juk tai nėra tas tapytojas, kurio braižas kaip nors radikaliai keistųsi po 9-ajame dešimtmetyje įvykusio šuolio iš neilgai trukusių poparto, hiperrealizmo eksperimentų į kur kas „lietuviškesnę“ gestišką tapybą. Ir šioje parodoje iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad permainos Paukštės tapyboje labiau formalios – figūros traktuotės, dažo klojimo pobūdžio, bet ne daugiau. Juk ir gyvenimiškas, mitines istorijas pasakoja vis tie patys Moteris ir Vyras arba kokia nors belytė antropomorfinė būtybė gamtos fone. „Paukštės paveikslų pasaulis savo stabilumu, galima sakyti, yra beveik belaikis“, – rašė M. Žvirblytė. Sunku su tuo nesutikti – archetipinės figūros be konkrečių bruožų ir nuorodų čia visuomet veikia tokiuose pat neapibrėžiamuose gamtovaizdžiuose, kartais – menamuose simboliniuose kambariuose. Paukštės paveikslai visuomet tarsi atgimdavo patys iš savęs, lyg uždara temų, tapysenos sistema, cirkuliuojanti ratu.

Neskriauskite šunų ir vaikų

Pavadinimas „Purvini pinigai“ (TV3, 18 d. 22.30) neperteikia JAV 2014 m. debiutavusio belgų režisieriaus Michaelio M. Roskamo filmo esmės. Originalus „The Drop“ mafiozų žargonu reiškia vietą, kur nustatytu laiku kurjeriai suveža nusikalstamus pinigus. Tačiau tai gali būti ir situacijos, kurioje atsidūrė filmo veikėjai, metafora. Pusbroliai Bobas (ar jau spėjote pamilti Tomą Hardy?) ir Marvas (paskutinis Jameso Gandolfini vaidmuo) dirba bare. Jis įtartiname Niujorko kvartale, Brukline, ir priklauso čečėnų nusikaltėliams. Kadaise baras buvo Marvo, bet prieš dešimt metų teko nusileisti ateiviams iš Rytų. Nors Marvas ir kuria keršto planus, dabar jis gali nurodinėti tik Bobui, kuris visiems stengiasi būti geras, nes yra doras krikščionis. Jis negali palikti net šiukšlyne rasto sužaloto šuns. Tačiau kai pasirodys įtariamas šuns skriaudikas, kai bare įvyks apiplėšimas, kurio tyrimas gali atskleisti niūrią praeitį, Bobas susimąstys, ar verta atsukti kitą skruostą.

„Purvini pinigai“ sukurtas pagal Holivude mėgstamo rašytojo Denniso Lehane’o (jo romanus ekranizavo Clintas Eastwoodas, Benas Affleckas ir Martinas Scorsese) scenarijų. Nuosekliai regzdamas filmo intrigą, įtikinamai argumentuodamas personažų motyvus, Lehane’as pasakoja ir apie vienatvę, kuri yra veikėjų nuodėmių pasekmė, apie jų bandymus išsiveržti iš egzistencinės tuštumos. Tai galima pasakyti ir apie Noomi Rapace suvaidintą Nadią – nervingą merginą su tamsia praeitimi. Tačiau filme visų praeitis tamsi.

Dramokratija: turinys versus forma

Pažvelgus, kokius kūrinius imasi statyti mūsų režisieriai, norisi konstatuoti, kad Lietuvoje trūksta šiuolaikinės dramaturgijos.Tikriausiai tą pačią tendenciją pastebėjo dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena, tad ėmėsi iniciatyvos ir prieš trejus metus pradėjo organizuoti festivalį „Dramokratija“. Jo tikslas – supažindinti žiūrovus su jaunaisiais dramaturgijos kūrėjais, kuriems suteikiama galimybė būti pamatytiems ir išgirstiems.

PUSLAPIS
IŠ
1003