Ugnis, kraujas ir vanduo

Ir sutapk taip, kad vienu metu atsidarytų ir keramikės Onos Grigaitės personalinė paroda, ir Svajonės su Pauliumi Stanikų paroda („Pavasaris“ galerijoje „Vartai“). Kadaise (1988–1994) jie sudarė grupę „Š.V.“, kas reiškė „šūdina virvė“, nors skambėjo labai šventai ir guodžiančiai. Pavadinimo paradoksas ir toliau gerai apibūdina Lietuvos kultūros padėtį: senamiestis griaunamas su biurokratijos pritarimu, politikai trokšta statyti ir, ko gero, pastatys daug prastų paminklų, kultūros spauda, nors jau dvidešimt metų vaikšto išlikimo lynu, su padidintais mokesčiais, panašu, galiausiai nusivoš, visuomenė toliau manys, kad kultūra yra pramoga, todėl LRT meno balsai toliau bus užsaldinti neįtikėtina cukraus doze (paklausykit ir pasimokykit pagaliau, kad žaviai įžūlus Šarūno Nako tonas turiniui nė kiek nekenkia, o atvirkščiai), o politikai toliau puoselės įsivaizdavimą, kad imdamiesi saviraiškos įvairiais kultūriniais (tautinio kostiumo, miesto puošimo, tiltų vadybos ir pan.) projektais įsiamžina. Taip, įsiamžina, tik kaip neišmanėliai. Betgi žodis kultūra skamba taip pakylėtai, beveik šventai ir guodžiančiai, lyg būtų aukščiau viso to šlako, liejamo per delfius ir panašias „tikram gyvenimui“ atstovaujančias struktūras. Valdžia deklaruoja prioritetus kultūrai, festivalių  ir projektų statistika tiesiog puiki, bet reali kultūros padėtis labiau primena tą kitą „Š.V.“ abreviatūros reikšmę: kol maloniai pramogaujame, griaunami kultūros pagrindai.

Tačiau apie Stanikus ir apgailėtiną kultūros padėtį kitą kartą. Jei norite pamatyti tobulą ekspoziciją, reiktų užsukti į „Akademijos“ galeriją. Tai viena iš nedaugelio parodų, kur teksto beveik nėra, bet viskas labai aišku. Nors Grigaitė pasižymi išskirtinai geru humoro jausmu, kuris atsiskleidė ir praėjusių metų parodoje „Eskizas politiniam trileriui: mūsų miške nieko naujo“ (VDA tekstilės galerijoje „Artifex“), šį kartą ji kalba labai rimtai apie pamatinius žmogiškus dalykus: aukos prasmę. Tiesa, paradoksas, kaip esminis humoro elementas, tvyro tarsi koks šešėlis, neatskiriamas įžvalgaus proto liudijimas.

Apatinėje salėje matome stalą su keraminių objektų grupe. Vieni jų – indai: dubenys, kurie gali būti naudojami krikštui, vandeniui ir vynui. Kiti panašūs į žvakides, relikvijorių ir kitų apeiginių reikmenų pavidalus. Vertikalūs ir įdubę. Nuo glazūros slidumo gamtiški, priartėję prie kūno. Atskirai puošni geltona vaza su Judo klausimu lotyniškai: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu?“

O ant sienos ranka už riešo sulaiko kitą ranką. Kadangi pavadinimas siūlo galvoti apie aukojimą, supranti, kad tai Abraomo ranką (pasirengusią nužudyti savo sūnų Izaoką, kad įrodytų tikėjimą) sulaiko Dievas. Antrame aukšte – penkios išdegtos kompozicijos: atvaizdais dekoruota vaza su vandeniu, debesis su kyšančia ranka, didžiulė taurė (aukojimui) su nutekėjusiu krauju, tolyn plintanti ugnis ir avinėlis (kuris naikina pasaulio nuodėmes), su kraujo raudonumo spinduliais, jį rėminančiais (jei pasirinksi tinkamą žiūros tašką).

Katalikiškame mieste augęs, bent kelias bažnyčias matęs, o ir visur kitur susidūręs su išplitusiais religiniais simboliais, jų formomis, kaipmat atpažins. Jei ne protu, tai kūnu. Bibliniai pavidalai nuo klasikinės ikonografijos iki pigiausių suvenyrų armijų net visai netikinčiam neleido jų aplenkti. Menininkės skulptūriniai objektai, kur pasirinktos įelektrintos sprendimo situacijos, pasinaudojant ir kičo nualintomis formomis, paverčia ekspoziciją „religinio trilerio“ vieta.

Keramikoje taip ryškiai išreikštas jusliškumas pasitarnauja kaip priemonė prieiti prie patyrėjo kuo arčiau, kone sukelti jam fizinius potyrius. Todėl šitoje nuostabiai gražioje parodoje, kur pasiekta ekspozicijos harmonija, – nieko nei per daug, nei per mažai, viskas tikslu ir gyva, – turinys kerta per emocijas: taikiame pavidale sujuda grėsmės, kaltės, netikrumo padarai. Išsiliejęs kraujas, ugnis, pasviręs indas signalizuoja, kad įvyko nusikaltimas. Čia pat budi avinėlis, kuris pasirengęs tau atleisti. Imi įtarti, kad nusikaltimai gali būti ir tavo paties. Dabarties pasaulis suteikia daugybę progų jaustis kaltam ar bejėgiam dėl to, ką padarei ir ko nepadarei. Gyvenimas seniai nebėra asmeniškas, nes kasdien per visus kanalus į tave plūsta artimo ir tolimo pasaulio negandos. Todėl Grigaitės biblinės užuominos savo abstraktumu tik atveria tas nekonkrečias bedugnes. Abstrakti kaltė pati baisiausia. Jos neįmanoma išpirkti.

Anotacijoje menininkė formuluoja tikėjimo ir aukojimosi nepopuliarumo problematiką: „Viskas šioje parodoje susimaišę – aukojimas, pasiaukojimas, išdavystė, abejonė. Nieko nėra juoda arba balta. Gal ir pripažįstame, kad krikščionybė yra Europos kultūros pamatas, bet ji dabar tokia nepatogi. Nepatogu apie ją kalbėti, nes nešiuolaikiška. Nuobodu išpažinti. Viena pagrindinių krikščioniškų tezių aukoti save kitiems skamba geriausiu atveju utopiškai. Įsivaizduojame pakeitę energijos judėjimo kryptį. Ji srūva ne iš mūsų, o į mus. Bet atsisakę pasiaukojimo ar patys nesame paaukoti?“

Nemačiusi parodos, skaitydama anotaciją įtarinėjau autorę jaunyste, kur dažnai pasitaiko nusivylimo, kad jiems ne(be)siaukojama. Ir praėjusios parodos anotacijoje man nuskambėjo autorės gebėjimas žaisti jaunatviškai. Manau, kad Onos Grigaitės mokėjimas klausti, likti nežinančiojo pusėje, sujungtas su jos unikaliu humoro jausmu ir techniniu meistriškumu, tobulu formos pojūčiu ir asmenine branda, sukuria jos kūrybos sprogstamąją galią. Greičiausiai tai viena geriausių šių metų parodų.

Paroda veikia iki gegužės 13 d.

VDA galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–šeštadieniais 12–18 val.