7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Prie kinematografo ištakų

Šių metų pradžioje Prancūzijos ekranuose pasirodė dokumentinis filmas „Liumjerai! Nuotykis prasideda“ („Lumière! L’aventure commence“). Filmas perkelia į 1895-uosius, kai broliai Lumière’ai išrado kinematografą ir nufilmavo pirmuosius judančius vaizdus, kviečia keliauti prie kino ištakų. Kartu tai ir pagarbos duoklė broliams Louis ir Auguste’ui Lumière’ams. Žiūrėdami Lumière’ų, kurių pavardė turi ir kitą, „šviesos“ reikšmę (todėl originalus filmo pavadinimas skamba visai dviprasmiškai), nufilmuotus vaizdus, galime pamatyti, kaip buvo „išrasta“ kino kalba, režisūra, triukai, pagaliau ir kino menas. Filmo prodiuseris – vienas garsiausių prancūzų vyresniosios kartos kino režisierių, patyręs kino istorikas ir kritikas Bertrand’as Tavernier, autorius – kino kritikas, kinotyrininkas, Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux. Iš 1895–1905 m. Lumière’ų ir jų operatorių nufilmuotų 1422 filmukų jis atrinko 108, filmai buvo restauruoti. „Liumjerai! Nuotykis prasideda“ jau rodomas pasaulyje, tad reikia tikėtis, kad filmas užklys ir į mūsų kino teatrus. Jubiliejinių Kanų išvakarėse apie filmą Frémaux kalbino „Novaja gazeta“ kino kritikė Larisa Maliukova. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

Kultūrinių mainų kryptis į Rytus

Prieš savaitę Lietuvos kamerinis orkestras grįžo iš ketvirtųjų gastrolių Kinijoje. Svarbiausias išvykos aspektas – kultūriniai mainai. Vis dažniau kalbama apie Vakarų kultūros eksportą ir kelius į Kiniją, todėl galime pasvarstyti, kodėl ši kryptis tokia aktuali?

Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo kultūrinės revoliucijos, kai Vakarų klasikinė muzika buvo uždrausta, o Ludwigo van Beethoveno įrašai galėjo būti prilyginti nusikaltimui, Kinija jau kuris laikas išgyvena naują erą. Valstybė stato naujus operos teatrus, koncertų sales, investuoja į infrastruktūrą. Susidomėjimą lemia ne tik milžiniškos investicijos. Veikia vadinamas „Lang Lango“ efektas – pasaulinės kinų pianisto šlovės įkvėpti maždaug keturiasdešimt milijonų jaunuolių lanko fortepijono pamokas.

Tačiau Kinija nori ne tik importuoti, bet ir eksportuoti, tapti įdomi ne prekėmis, o kultūra. Į Kinijos kultūros eksportą kasmet investuojama beveik pusė milijardo dolerių ir kalbama ne tik apie Kinijos tradicinės muzikos orkestrus, bet ir apie europietiško modelio simfoninius kolektyvus bei solistus. Juokaujama, jog Kinija siekia užkariauti Europą jos pačios metodais. Kinijos operos, baleto trupės ir simfoniniai orkestrai vis dažniau rengia gastroles Tolimuosiuose Rytuose, kurių scenose anksčiau karaliavo europiečiai. Vien Pekine dirba per dešimt simfoninių orkestrų, sostinės prieigose savo atstovybę steigia Julliardo mokykla.

Vardan idėjos

Balandžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“, skirta pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos ekspozicijos 80-mečio paminėjimui. Parodoje aprėpiamas platus tuometinės moterų kūrybos kontekstas – nuo žinomiausių dailininkių iki asmenybių, apie kurias informacijos beveik neišlikę; nuo tapybos darbų iki grafikos ar taikomosios dailės objektų. Apie „Asmeniška“ atsiradimo ištakas, įgyvendinimą ir moteris menininkes kalbamės su parodos kuratore Ieva Burbaite ir architekte Marija Repšyte.

Be atsakymų

Prieš Martino Scorsese’s filmą „Paskutinis Kristaus gundymas“ (LRT Kultūra, 6 d. 21 val.) jo pasirodymo metais skirtingose šalyse buvo rengiamos demonstracijos ir kitokios akcijos, režisierius buvo kaltinamas įžeidęs religinius jausmus. Po viso to Scorsese net pareiškė, kad joks jo filmas neturėjo tokios galingos ir nieko nekainavusios reklamos. Režisierius sakė, kad filmas – „tai mano tikėjimo aktas, kuriame stengiuosi išsiaiškinti dieviškumą Jėzaus – žmogaus, su kuriuo galima atsisėsti prie stalo papietauti“.

Tai vienas kontroversiškiausių filmų, pasipriešinęs saldžiam belyčio Jėzaus iš bažnytinių paveikslėlių įvaizdžiui. Jo pagrindas – Evangeliją reinterpretuojantis 1951-aisiais pasirodęs Nikoso Kazantzakio romanas, kuriame Jėzus Kristus yra labiau žmogus nei Dievo sūnus. Todėl didžiausias jo gundymas bus paprastas gyvenimas su mylima moterimi. Ekranizuoti romaną Scorsese svajojo seniai, tačiau kino studijos bijojo skandalingo projekto. Rizikos ėmėsi „Universal Pictures“, tačiau ji iškėlė sąlygą: už tai, kad studija finansuos „Paskutinį Kristaus gundymą“, Scorsese turėjo pasižadėti sukurti komercinį filmą – tai buvo garsaus film noir „Baimės iškyšulys“ perdirbinys, pasirodęs ekranuose 1991-aisiais.

Projektas „Patalpinti“. III dalis

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės trečiąja dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė ir Eimantė Šimkutė.

Tarptautinis universitetų teatrų forumas „Nenutrūkstančio ryšio zona“

Gegužės 7-13 d. Vilniuje vyks jau aštuonioliktas Tarptautinis universitetų teatrų forumas. Visą savaitę trunkančio forumo metu bus galima išvysti 10 užsienio svečių ir lietuvių studentiškų teatrų sukurtų spektaklių, teatralizuotas akcijas, sudalyvauti  kūrybinės teatro laboratorijos atviroje pamokoje, „flashmobe”  Katedros aikštėje.

 

Aštuonioliktą kartą rengiamas forumas simbolizuoja savotišką brandą, tai skatina prisiminti ir įprasminti kultūrinį šalies paveldą, tai, į ką remiamės, kuo grindžiame savo pasaulėžiūrą. Šiemet studentiškas teatras gręžiasi į bibliotekas. Aktualizuoti šių metų temą – Bibliotekos – kūrybos erdvė – šio Tarptautinio universitetų teatrų forumo esminė užduotis, todėl kviečiame vilniečius ir miesto svečius prisijungti prie „Nenutrūkstančio ryšio zonos”.

 

Paveikslas – kaip lūkestis

Priešvelykinėmis šių metų savaitėmis Vilniaus „Arkos“ galerijoje veikė tapytojo Arvydo Baltrūno personalinė paroda „Sidabriniai+“. Ją galima pavadinti tapytojo pamėgto sakralinio žanro interpretacijų apžvalga, apimančia maždaug dvidešimties metų jo kūrybos laikotarpį. Kolekciją sudaro tapybos darbų serijos, nutapytos 1989–1994 ir 2015–2017 metais. Dabar ši paroda veikia „Galerijoje XX“ Panevėžyje, rugpjūčio pabaigoje ją numatyta eksponuoti „Klaipėdos galerijoje“.

Religinė tema šio tapytojo kūryboje yra besitęsianti, nuolat esanti šalia kitų jo plėtojamų temų ir motyvų. Ji yra tarsi harmoningo, ramaus, sukaupto tikrovės matymo išraiška, o gal ir nerimastinga tokio išsipildymo paieška. Vaizduojamieji siužetai neapauginami asmeniniais ar buitiniais motyvais, vyrauja labai paprastos, krikščioniškąją ikonografiją perteikiančios biblinių siužetų scenos (įkvėpimo tapytojas semiasi iš senųjų meistrų, ypač El Greco). Paveiksluose – viena ar dvi figūros simboliniame fone („Apreiškimas“, 1992 m., „Gundymas ant šelmens“, 1990 m.), centruota kompozicija su kryžiumi ar kalno simboliais, minios ir figūros motyvai („Pasirodymas žmonėms prie Jordano“, 1993 m., „Gimusiojo pasveikinimas“, 1990 m.).

Kameriniame teatre jausminę pirtį moterims užkurs Pojūčių teatras

Teatrinis ritualas, skirtas tik moterims ir jų pojūčiams, nuo gegužės 10 d. sukvies kaunietes į Kauno miesto kamerinio teatro skliautinį rūsį. Pojūčių teatras ir jo sumanytoja bei įkūrėja režisierė Karolina Žernytė, teatrą kurianti ne scenoje, o žiūrovo sąmonėje, kviečia moteris leisti sau nors trumpam pabūti savimi. Kvapais, garsais, judesiu, skoniu nusivalyti kasdienį grimą, o gal net atlikti vidinės savo odos „peelingą“ teatriniame rituale „Atvira oda“.

 

Ritualu spektaklis vadinamas neatsitiktinai – jis neskirtas žiūrėjimui, o skirtas patyrimui. Pojūčių teatro ir Kauno miesto kamerinio teatro merginos kartu su „Atviros odos“ dalyvėmis tyrinės savo prigimtį per kasdienius ir archajiškus ritualus. Anot režisierės Karolinos Žernytės, „tai – savotiška jausminė moterų pirtis, kur gera būti savimi tarp savų. Tekėti kaip upei su begale nematomų tamsių srovių, niūniuoti ir kikenti, užuosti savo odos poras“. Karolina kalba apie mūsų tikrąją, vidinę odą, kurią „užsiauginome storą arba randuotą, bet kuri vis dar yra be galo jautri, gebanti klausyti, atjausti, džiuginti“. Režisierė kviečia nusivalyti kasdienį grimą ir leisti sau pabūti jautriomis, stipriomis, smalsiomis – tiesiog pabūti moterimis. 

Ribas tirpdantis šokio spektaklis „Išoriniai pojūčiai”

Nuo gegužės 6 d. per Lietuvą keliaus naujas Austėjos Vilkaitytės šiuolaikinio šokio spektaklis – „Išoriniai pojūčiai”. Gegužės 6 d. premjera įvyks Marijampolės dramos teatre, 20 d. Klaipėdos dramos teatre, 24 d. „Menų spaustuvėje” Vilniuje. Ilgai brandinto kūrinio, kurio eskizas buvo pristatytas 2015 m. Šiuolaikinio meno centre, choreografija kurta ne tik režisierės, bet ir atlikėjų – Eglės Nešukaitytės, Juditos Stundžytės, Kristinos Marijos Kulinič, Ievos Jackevičiūtės.

 

Austėjos Vilkaitytės šiuolaikinio šokio spektaklis „Išoriniai pojūčiai“ Lietuvos šokio lauko kontekste pasirodo kaip kūrybinis veiksmas, jungiantis ir ieškantis ribų, kuriose tirpsta žanrai, profesionalus ir megėjišku laikomas šokis. Choreografija veikia kaip laiko, erdvės, kūnų ir objektų kompozicija, kurioje skamba autorės klausimas apie paties šokio esybę. Šis klausimas tiriamas spektaklio kūrimo ir pristatymo procesuose, kurių metu kūrinys jo dalyvėms yra tapęs terapiniu veiksmu.

Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės kūrybos paroda „Apie viską ir apie nieką“

2017 m. gegužės 9–27 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės kūrybos paroda „Apie viską ir apie nieką“.

Atidarymas 2017 m. gegužės 9 d., 18 val. (Latako g. 3, Vilnius)

Grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės (1942) paroda Apie viską ir apie nieką skirta dailininkės pamėgtam miniatiūros žanrui, kuriame, nepaisant kuklaus dydžio, telpa viskas.


Ankstyvojoje kūryboje Kriaučiūnaitė išbandė įvairių technikų galimybes: litografijos minkštumą, šilkografijos spalvingumą, įvairias mišrias technikas, kol galiausiai pirmenybę atidavė ofortui. 1994 m. apsilankiusi Argentinoje, šalyje, kurioje gimė, Elvyra mokėsi popieriaus meno paslapčių pas menininką Ricardo Crivelli. Atsivėrusios naujos kūrybinės galimybės tiesiog pakerėjo dailininkę, ir autorinės gamybos popierius tapo pagrindu beveik visiems tolimesniems sumanymams, net subtilių graviūrų spausdinimui. Dailininkė išradingai panaudoja autorinio popieriaus teikiamas galimybes – peršviečiamumą, faktūros rupumą ir įvairovę, lapo formos neapibrėžtumą.


Elvyra Kriaučiūnaitė kaip menininkė subrendo Lietuvoje, čia sukurti ryškiausi jos kūriniai, įgytas dailės mylėtojų ir žinovų pripažinimas. Meilė gimtajai Argentinai praplėtė dailininkės kūrybos lauką, neatsiejamą nuo pietietiško temperamento ir muzikinio ritmo pojūčio, iš dalies nulemto jos pamėgto ilgesingo tango atgarsių. Šioje miniatiūrų parodoje atsiveria platus menininkės galimybių spektras: nuo eksperimentinio fragmento iki išbaigtų pavienių kompozicijų ar sumanymo plėtotę pratęsiančių ciklų. Jie skirti žiūrovui, kuriam artima kūrėjos pasaulio samprata. Tai pasaulis, kuriame viešpatauja ne deklaracijos, destrukcija ar chaosas, bet atrandama daug grožio, meilės ir darnos.

Regina Urbonienė
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

PUSLAPIS
IŠ
1003