Muzika
Festivalis „Kaunas Jazz“ tiek auga ir plečiasi, kad jau sunku jį aprėpti, juo labiau apie jį rašyti. Paskaičiuokime: per trisdešimt koncertų, 26 nemokami renginiai, gausybė atlikėjų iš trylikos pasaulio šalių, pasirodymai gatvėse, aikštėse, kelios atviros scenos Laisvės alėjoje, Senamiestyje ir Vienybės aikštėje, koncertai, meninės akcijos, parodos, Džiazo madų šou, džiazuojantis karilionas, vaikų piešiniai, balionų skrydžiai su grojančiais muzikantais, šokiai, „Džiazo gatvės“ renginiai, garsiausi pasaulio atlikėjai ir nauji veidai bei balsai. Ir tai tik Kaune. O kur dar Vilnius, Palanga, Jurbarkas, Birštonas, Panevėžys, Raudondvaris, Žąsliai?.. Ir, žinoma, pailgėjęs laikas: prieš festivalio atidarymą balandžio 23 d. jau įvyko du koncertai Palangoje ir Panevėžyje. „Kaunas Jazz“ tuo ir žavus, kad ir mažesniųjų miestų gyventojams pademonstruoja įvairiaspalvę džiazo paletę. Nesistengsiu aprėpti viso festivalio, tik pakomentuosiu kai kuriuos koncertus.
Tradiciškai festivalis pradėtas ir miesto raktas jam įteiktas Kauno rotušėje. Be oficialių kalbų išgirdome ir puikią džiazo grupę iš Lenkijos „Adam Jarzmik Quintet“, ją pristatė festivalis „Lotos Jazz“. Tai tikrai profesionalus, puikus jaunas kolektyvas, kurio lyderis – ryškus pianistas ir kompozitorius Adamas Jarzmikas. Kvinteto kompozicijos labai aiškios, protingos, profesionaliai suręsta forma, aiškiai atsispindinti hard bop stilistika. Kolektyvui ne veltui įteiktas ne vienas apdovanojimas Lenkijos ir Slovakijos džiazo konkursuose, greitai turėtų pasirodyti pirmieji du jų įrašų albumai. Visi muzikantai – pianistas A. Jarzmikas, saksofonistas Jakubas Łępa, trimitininkas Pawełas Palcowskis, kontrabosistas Maciejus Kitajewskis ir būgnininkas Piotras Budniakas – turi puikų muzikinį pasirengimą, gerus techninius duomenis, gerai valdo improvizacijos meną. Kolektyvas tikrai vertas ilgos ir gražios veiklos.
Tą patį vakarą Raudondvario menų inkubatoriuje teko išgirsti šių laikų Vokietijos garsenybę – 36-erių metų gitaristą bei dainininką iš Diuseldorfo, kurį gerbėjai vadina scenos sensacija, – Torsteną Goodsą. Aiškiai pasirinkęs smooth jazz stilių, muzikas pretenduoja atsistoti į vieną gretą su didžiuoju George’u Bensonu, iš kurio ilgus metus mokėsi, o šis paragino Torsteną ne tik groti, bet ir dainuoti. Torstenas Guttknechtas (tikroji atlikėjo pavardė) mokėsi iš garsių gitaristų, dalyvavo Jimo Hallo, Johno Scofieldo meistriškumo pamokose, gipsy džiazo gitaros meno mokėsi iš Biréli Lagrène’o. Beje, visur pabrėžiama, kad Torstenas pasižymi ne tik gražiu dainavimu ir virtuozišku grojimu, bet ir stilingu įvaizdžiu, maloniu bendravimu su publika.
Labai laukiau susitikimo su didžiuoju džiazo vokalo meistru Gregory Porteriu Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Man patinka šis menininkas, buvau girdėjęs jo dainavimą gyvai, turiu garso bei vaizdo įrašų ir neblogai žinau jo atliekamą muziką. Vis dėlto net ir patį didžiausią scenos grandą, matyt, paveikia ir nuvargina ilgalaikiai koncertiniai turai, šlovė ir kelionės, kas šį kartą šiek tiek pasijuto koncerte. Suprantama, labai sunku kone tiesiai iš lėktuvo lipti ant scenos ir dainuoti beveik be garso bandymo. Ką tik buvau pasižiūrėjęs prieš kelerius metus įrašytą koncertą iš Prancūzijos ir tikėjausi kažko panašaus, gyvybingo ir dinamiško. Be jokios abejonės, koncertas Vilniuje buvo puikus, bet kur kas ramesnis. Skambėjo dainos iš naujausio G. Porterio albumo „Take me to the Alley“ ir žinomiausi anksčiau įrašyti kūriniai, tokie kaip „Hey Laura“, „Liquid Spirit“ bei kiti. Aišku, per tuos kelerius metus dainininkas dar labiau subrendo, įgavo dar daugiau meistriškumo ir jo interpretacijos taip pat galėjo pasikeisti, juolab kad G. Porteris niekada nedainuoja taip pat. Savo dainų interpretacijas jis gali pakeisti taip, kad sunku pažinti, bet tai visada suskambės labai profesionaliai ir nepriekaištingai. Žvaigždę į Lietuvą atlydėjo Tivonas Pennicottas (saksofonas tenoras), Chipas Crawfordas (fortepijonas), Ondrejus Pivecas (klavišiniai), Jahmalas Nicholsas (bosas), Emanuelis Harroldas (mušamieji).
Dar viename koncerte (virtusiame kone detektyvu, nes jį buvo sunku surasti) pasirodė tarptautinis trio: Janas Galega Brönnimannas (bosinis klarnetas ir saksofonas sopranas), Moussa Cissokho (kora, balsas), Omri Hasonas (perkusija, hangas, balsas). Koncertas, kaip ir buvo skelbta, vyko Žąsliuose, bet net ir tokiame mažame miestelyje teko jo ilgokai paieškoti. Matyt, dėl religijų nesutapimo bažnyčioje jis neįvyko, slėnyje neįvyko dėl oro, bet Kultūros centras svetingai atvėrė Šveicarijos, Izraelio ir Senegalo muzikams duris. Tiesa, salytė buvo mažoka ir daugelis koncerto klausėsi už jos ribų. Tačiau buvo verta ten apsilankyti. Muzikantai labai saviti ir individualūs, jų atliekamą muziką taip pat būtų sunku įsprausti į kokius nors rėmus, galbūt labiausiai čia tiktų world ar etno jazz. Kompozicijas kūrė visi trio nariai, o jų pagrindas – Senegalo etniniai motyvai. J.G. Brönnimanno kompozicijas esu girdėjęs, kelios jų skambėjo ir šiame koncerte. Šis muzikas jau ne kartą nuo 2001-ųjų su įvairiomis sudėtimis grojo festivalyje, bet šis jo trio – naujas.
Kora – iš Vakarų Afrikos kilęs styginis gnaibomasis muzikos instrumentas, turintis 21–22, o kartais ir daugiau stygų. Instrumento korpusas gaminamas perpjovus pusiau ir padengus karvės oda didžiulį moliūgą. Prie šio rezonatoriaus tvirtinamas kaklelis, prie jo jungiamos stygos. 11 stygų skirta kairei rankai, 10 – dešinei. Dabartinėse korose kartais pridedamos dar ir bosinės stygos. Koros garsas ir jo išgavimo būdas šiek tiek primena arfą, ja atlikti galima įvairiausių stilių kompozicijas. M. Cissokho instrumentas šiuolaikiškas, blizgantis, gražus ir kokybiškas. Beje, Cissokho pavardė dažna tarp Afrikos muzikantų, pažįstu net keletą puikių koros muzikos atlikėjų šia pavarde. Moussa, dabar gyventis Austrijoje, dirba su daugybe įvairių stilių muzikantų. Izraelietis būgnininkas O. Hasonas grojo Rytų perkusija. Visi muzikantų naudojami instrumentai labai darniai susijungė į vieną audinį, net susidarė įspūdis, jog tokia instrumentuotė yra įprasta ir neišvengiama. Šios muzikos klausiausi (ir ne tik aš) kaip kažko seniai pažįstamo ir labai mielo.
Ir pagaliau tai, ko labiausiai laukiau. Tai džiazo karalienė Dianne Reeves (balsas), Peteris Martinas (fortepijonas), Romero Lubambo (gitara), Reginaldas Vealas (bosas), Terreon Gully (mušamieji). „Ji turi vieną galingiausių ir tiksliausių visų laikų balsų“, – apie D. Reeves yra pasakęs džiazo muzikos grandas Wyntonas Marsalis. Koncertas buvo labai gražiai apgalvotas – iš naujausio CD ir seniau įrašytos dainos, puikūs instrumentininkai, scenoje pagerbti jaunieji Lietuvos džiazo dainininkai. Beje, prieš koncertą jiems buvo surengtos meistriškumo pamokos. Ypatingo, išraiškingo balso savininkė D. Reeves yra dievinama ir dėl fantastiškų improvizacijos sugebėjimų, ką buvo lengva pastebėti koncerte. Balso valdymas tikrai įspūdingas! Paslankumas – nepakartojamas, patirtis – nenuneigiama. Net trys iš eilės jos diskai pelnė „Grammy“ geriausio džiazo vokalo albumo kategorijoje. D. Reeves talentu leidžia žavėtis net aštuoniolika jos albumų. Ne veltui šių metų „Kaunas Jazz“ prizas (autorius Marius Petrauskas) festivalio sumanytojo Jono Jučo buvo įteiktas šiai dainininkei. Geriausi linkėjimai festivaliui ir jo komandai!
