7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Naujojo Baltijos kino“ nacionalinė programa – nuo gimimo iki mirties

Ieva Šukytė
Nr. 40 (1234), 2017-12-01
Kinas
„Jana“ (2017), rež. Saulė Bliuvaitė
„Jana“ (2017), rež. Saulė Bliuvaitė

Dar prieš prasidedant Europos šalių kino forumui „Scanorama“, buvo džiugiai skelbiama, kad beveik pusę atrinktų festivalio filmų režisavo moterys. Festivalyje įvyko trys nacionalinės premjeros, kurių režisierės – taip pat moterys (ketvirtąją premjerą – filmą „Nuolankioji“ – režisavo Sergejus Loznitsa), o devintus metus rengiamoje „Naujojo Baltijos kino“ konkurso nacionalinėje programoje buvo atrinkti penki jaunų režisierių moterų kūriniai. Visgi tokia moterų režisuotų filmų gausa nėra vien tik „Scanoramos“ filmų atrankos politikos rezultatas – iš tiesų šiuo metu moterys Lietuvoje sudaro didžiąją jaunųjų kino režisierių dalį. Šiame tekste trumpai aptarsiu šių metų „Naujojo Baltijos kino“ nacionalinės programos filmus.

„Jana“ (2017), rež. Saulė Bliuvaitė

Žmonių šurmulyje vyras bando pabučiuoti nuo jo išsisukinėjančią merginą. Jie atsiduria uždaroje patalpoje. Pradeda mylėtis, tuomet netikėtai į duris pradeda belstis jo žmona. Vyras, nežinodamas, ką daryti, jas atidaro. Žmona pribėga prie merginos. Ši ją pabučiuoja ir išeina. Sekdama merginą kamera atskleidžia jų aplinką – visą vakarėlio (atrodančio taip, tarsi vyktų viešnamyje) vaizdą – tarp apiplyšusių sienų ir senų baldų mylisi ar kitaip save tenkina įvairaus plauko žmonės. Taigi Jana (Justina Nemantytė) vakarėlio metu permiega su savo sesers vyru Antanu, todėl kitą dieną sesuo ją išvaro iš  savo buto. Saulės Bliuvaitės trumpametražiame filme „Jana“ (2017) pagrindinė veikėja savo destruktyviame elgesyje ieško prieglobsčio. Tačiau kūrinyje pasirodantys vyrai iš jos siekia tik kūniško malonumo, todėl mergina nuolat bėga iš vienos vietos į kitą. Destruktyvų elgesį ir jį lydintį chaosą sekanti kamera primena naujausius Terrence‘o Malicko filmus, kaip ir šiais metais „Kino pavasaryje“ rodytą lenkų režisieriaus Michalo Marczako kūrinį „Visos nemiegotos naktys“ (Wszystkie nieprzespane noce, 2016), vaizduojantį dviejų jaunų vaikinų naktinį gyvenimą Varšuvoje. Abu šie filmai kalba apie jaunų žmonių jaučiamą beprasmybę ir nesibaigiančius vakarėlius, kuriuose bandoma pradingti.

 „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ (2017), rež. Jorė Janavičiūtė

Jorės Janavičiūtės filmas „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ (2017), skirtingai nei Saulės Bliuvaitės filmas, nuo pat pirmų minučių yra nuspėjamas. Tvarkingai sustyguotame scenarijuje visi taškai ant i jau sudėti. Iš jaunos moters sporto klube pavagiama rankinė. Ji nori kviesti policiją, tačiau ją sustabdo klubo darbuotojas, pasiūlydamas ją parvežti namo. Jau nuo tos akimirkos aišku, kad jiedu praleis vakarą kartu, besibastydami naktiniame mieste, o sąžinės graužiamas vaikinas jai vėliau grąžins jos daiktus. Deja, istorija nieko naujo nepasiūlo. Panašių filmų apie jaunus žmones yra sukūrusios kitos tos pačios karto režisierės Marija Kavtaradzė, Austėja Urbaitė, Kamilė Milašiūtė. O ir Justinos Nemanytės ir Lauryno Jurgelio įkūnyti veikėjai (gydytoja ir sporto klubo administratorius) labiau panašūs į du linksmybių ieškančius hipsterius, nei savo profesijos atstovus.

„Paskutinė diena“ (2017), rež. Klaudija Matvejevaitė

Abiejų pagrindinių „Baltijos naujojo kino“ konkursinės programos apdovanojimų nugalėtojos Klaudijos Matvejevaitės filmas „Paskutinė diena“ (2017) nuo pirmų minučių žada visai kitokią istoriją. Kapinėse grupelė žmonių eina iš laidotuvių, tačiau staiga iškyla klausimas, kas mirs kitas. Telefone esanti programėlė leidžia pasitikrinti, kas iš tavo artimųjų bus sekantis. Besiaiškinant, jiems už jų nugaros miršta dėdė Šaša. Po įžanginės filmo dalies siužetas persikelia į seną namą, kuriame gyvenanti šeima ruošiasi paskutinei sūnaus gyvenimo dienai. Tėvas ir motina šalia sūnų elgiasi itin atsargiai, inscenizuodami eilinę jų gyvenimo dieną. Vienintelė dukra Sonia (Roberta Sirgedaitė), kuri nugyvens 84-erius metus, ironizuoja tėvų elgiasi ir nebijo aštrių replikų. Filme persipina komedijos ir dramos žanrai. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai filme esantys dialogai išties kelia juoką. Tačiau antroje dalyje buvo galima bandyti išvengti dramos požymių. Ašaringos scenos slopino pradžioje pasėtą aštrų humorą, kurį norėjosi išlaikyti iki pat pabaigos. Tačiau šis kūrinys, skirtingai nei dauguma trumpo metro lietuviškų filmų, išsiskiria savo scenarijumi. Jame nekalbama apie savo kartos problemas arba nepasisekusias meilės istorijas.

„Paskutinė stotelė – mėnulis“ (2017), rež. Birutė Sodeikaitė

Kitaip apie mirtį kalba Birutės Sodeikaitės animacinis filmas „Paskutinė stotelė – mėnulis“ (2017). Sunkiai serganti mergaitė bando susitaikyti su ją užklupusia liga, kurią jos vaizduotėje įkūnija du gyvūnai – vienaragis ir liūtas. Ji pasigamina sparnus (tarsi alegoriją į Ikaro skrydį) ir bando pasiekti mėnulį. Kūrinyje buvo galima nenaudoti balso naracijos, kuri nepapildė istorijos, o palikti tik fone skambančią melodiją. Žiūrint filmą atrodė, kad didesnis dėmesys sutelktas į pačią gamybą (lėles, scenografiją) nei istorijos vystymąsi. Filme gausu kadrų, išryškinančių detales, tačiau neatskleidžiančių visumos.

„Gimimas“ (2017), rež. Eglė Mameniškytė

Kitokią animacijos techniką pasitelkė Vilniaus dailės akademijos studentė Eglė Mameniškytė pagal Fridos Kahlo paveikslą „Mano gimimas“ pastatytame 3 minučių trukmės filme „Gimimas“ (2017). Iš abstrakčių, kreidelėmis pieštų linijų pasaulio žiūrovas greitai atsiduria miške, paskendusiame naktinių gyvūnų ūžesyje. Tiek vaizdas, tiek garsas yra lygiaverčiai filmo komponentai, kuriantys bendrą jo atmosferą. Su savo baimėmis miške susidurianti veikėja, tarsi režisierės alter ego, laukinėje gamtoje gimsta iš naujo.

„Jana“ (2017), rež. Saulė Bliuvaitė
„Jana“ (2017), rež. Saulė Bliuvaitė
„Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ (2017), rež. Jorė Janavičiūtė
„Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ (2017), rež. Jorė Janavičiūtė
„Paskutinė diena“ (2017), rež. Klaudija Matvejevaitė
„Paskutinė diena“ (2017), rež. Klaudija Matvejevaitė
„Paskutinė stotelė – mėnulis“ (2017), rež. Birutė Sodeikaitė
„Paskutinė stotelė – mėnulis“ (2017), rež. Birutė Sodeikaitė
„Gimimas“ (2017), rež. Eglė Mameniškytė
„Gimimas“ (2017), rež. Eglė Mameniškytė