Šventinės kasdienybės perlas

Pilnoje Šv. Kotrynos bažnyčios salėje vasario 8 d. įvyko koncertas, kuriame tik vieno, XVIII a. rašiusio kompozitoriaus kūrinius grojo ne gastrolieriai, o tarp mūsų gyvenantis muzikantų elitas. Ir grojo net ne daugumos mėgstamo baroko, o klasicizmo epochos muziką. Ironizuoju, nes kultūros šventę sukūrė reklaminių bruožų neturėjęs koncertas. Net neskelbdamas intencijų pagerbti Lietuvos Respublikos 100-metį, tą padarė netgi geriau už kai kuriuos į tai pretendavusius, dėmesį sutelkusius į kultūrinės komercijos sandorius. Nes aptariamasis vakaras mintis kreipė išimtinai dvasios link, ją nuraminant ir nuskaidrinant, galiausiai žvalinant ir džiuginant. Laisvės jausmo simboliu tapo Josepho Haydno muzika.

Šv. Kristoforo orkestro įkūrėjas ir dirigentas, buvęs ilgametis Vilniaus kvarteto artistas Donatas Katkus Josephą Haydną garbina labiausiai iš visų kompozitorių. Žino didžiąją, ne tik kvartetinę, jo palikimo dalį, svajoja, kad  Vilniuje būtų pastatyta jo operų. Beje, Haydnas suformavo styginių kvarteto žanrą. Koncertui buvo pasirinkti pirmieji šio anuometinio avangardinio pavidalo kūriniai: orkestrui pritaikyti styginių kvartetai, op. 1 Nr. 1 B-dur; op. 2 Nr. 3 Es-dur; op. 2 Nr. 1 A-dur. Smuikininkė Rusnė Mataitytė su orkestru ir į jį įsiliejusia viešnia, klavesinininke Vaiva Storastiene atliko Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 4 G-dur. 

Nors daugeliui autoriniai koncertai, juoba J. Haydno, atrodo nuobodūs, šį vakarą tokį mitą tvirtai paneigė muzikos interpretuotojai. Stiliaus pajauta sužavėjo. Išskleistas muzikos gyvastingumas, vidinio pasaulio klodai, kurių klasicistų kūryboje daugiau nei didelės dalies romantikų paviršutiniškai maloniuose instrumentiniuose „romansuose“. Nors akustika iškreipė garsų santykį, trūko pirmųjų smuikų ryškumo, o dudeno bosai, pilnatviškai jutome taip pasigendamą amžinąją meno pusiausvyrą. Smuikininkė R. Mataitytė J. Haydno kūrinių interpretavimą laiko jai svarbiu iššūkiu. J. Haydno muzikos ji atlieka nemažai, dažniausiai su „Kaskadų“ trio, tad prie šios smuikininkės klasikos pojūčio esame įpratę. O tas pojūtis – gilus ir kupinas šiltos elegancijos. Dar grynesniu pavidalu jis atsiskleidė R. Mataitytei griežiant solo partiją, kai elegancijai pakluso daugybė juvelyriškų skambesio niuansų.

Tikėkimės, kad naujasis orkestro meno vadovas dirigentas Modestas Barkauskas pasiryš atlikti Lietuvoje dešimtmečiais neskambėjusius žanrus – tarkim, ne tik minėtas operas, bet ir kantatas. Klausytojai, taip pat ir atlikėjai, paveikti šios džiaugsmingos muzikos, tampa ryžtingesni gėrio skleidėjai, jo damos ir riteriai.

Koncerto metu kartu su „Caritas“ buvo renkamos lėšos Ukrainos vaikams paremti orkestro numatytose gastrolėse prie fronto linijos...