Labai mėgstu žiūrėti filmų anonsus. Jau matytų ar naujų – nesvarbu. Filmą „Nematomas siūlas“ (Phantom Thread, D. Britanija, Šveicarija, 2017) įsimylėjau sau įprastu būdu, t. y. vos pamačiusi jo anonsą. Visgi jį žiūrėdama nustebau dėl režisieriui Paului Thomui Andersonui nebūdingo siužeto paprastumo.
Siužetinė linija iš pirmo žvilgsnio kelia abejonių ir dėl šios priežasties sunku nuspėti, kur visa tai veda. Logiškai nepaaiškinamos dvi kritinės filmo vietos. Pirmiausia, dizainerio Reynoldo Woodcocko (Danielis Day-Lewis) ir Almos (Vicky Krieps) pažinties pradžia – kuo paprasta padavėja patraukia žymaus dizainerio dėmesį? Antra, kodėl jis pamažu leidžia jai ardyti visą tobulą, metų metais kurtą ir nekeičiamą gyvenimo sistemą? Priežastys filmo eigoje neatsiskleidžia arba atsiskleidžia labai miglotai. Taip atsiranda vieta žiūrovo interpretacijai – nematomus siūlus surasti ir išnarplioti tenka pačiam. Nuojauta tyliai sufleravo, kad filme viskas negali suktis vien tik apie tobulas šilko sukneles, vienišą, nepriekaištingai atrodantį jų dizainerį ir naują, atsitiktinai sutiktą mūzą. Ši nuojauta neapleido iki pat filmo pabaigos. Žinoma, pabaigoje lengvai piktdžiugiškai šypsodamasis režisierius P. T. Andersonas kartu su Alma paruošė dviprasmišką kulminaciją, kurios atomazga, švelniai tariant, nustebino.
Filme yra trys neginčytinai puikūs elementai. Tai scenografija, muzikos takelis ir pagrindinio vaidmens atlikėjas D. Day-Lewis.
Kai filmas neturi potekstės, jį gelbėja grožis. Taigi „Nematomą siūlą“ tiesiog malonu žiūrėti. Veiksmas vyksta Anglijoje, 1950 metais, o jo vieta mažai kinta viso filmo metu – tai dizainerio R. Woodcocko studija-namai, kurie pilni subtilios prabangos dvelksmo. Namų interjere vyraujantys spalviniai tonai atrodo priderinti prie konkrečios scenos ir veikia kaip pagalbinė priemonė emocijos išryškinimui. Pavyzdžiui, itin didelės ramybės ir susikaupimo kupina pusryčių scena vyksta būtent mėlynai dekoruotame kambaryje, besisklaidant lengvai ryto prieblandai. Šiuo aspektu visas filmas yra grožio šventė, kurią sukūrė pats P. T. Andersonas.
Atskirų aplodismentų vertas už šio filmo muzikos takelį Oskarui nominuotas kompozitorius Jonny Greenwoodas. Sakoma, kad jeigu žiūrint filmą negirdi jame skambančios muzikos, vadinasi, ji puikiai dera. Žiūrint „Nematomą siūlą“ taip ir buvo. Tačiau šioji muzika nesibaigia vien kaip filmo takelis, atrodo, kad ten ji neišsitenka, todėl jos vėl ir vėl norisi klausytis atskirai. Ne dėl nostalgijos filmui, bet dėl to, kad ji savaime turtinga. Švelniai apgaubianti arba kelianti neaiškų nerimą muzika padeda filmo emocijai pasiekti žiūrovą. Pasižiūrėkite ir suprasite, apie ką kalbu.
„Nematomas siūlas“, 2017
Kalbant apie filmo kadruotę, joje dinamikos nedaug – beveik visos scenos nufilmuotos vidutiniu arba stambiu planu. Dėl šios priežasties D. Day-Lewisas čia yra tiesiog nepakeičiamas. Genialus aktorius, kuris idealiai tiko filmui tiek dėl savo sugebėjimo, atrodo, betarpiškai įsigyventi į vaidmenį, tiek dėl puikios išvaizdos. Ilgi, atgal sušukuoti žili plaukai, juodas kostiumas ir natūraliai žavingos manieros – akimirksniu moteris paperkantis vyro įvaizdis. D. Day-Lewisas pranešė, kad šis filmas – paskutinis jo vaidmuo kine. Jeigu tai tiesa, jo atsisveikinimo mostas pavyko tiesiog klasiškai.
Tokia psichologinių metamorfozių pilna drama aktuali tobulumo burbule gyvenančiam šiandienos žmogui. Lietuvos kino teatruose filmas pasirodys kovo 9 d., o pavasaris toks naujų vėjų metas, kai noromis nenoromis susiduriama su savirefleksija. Joms šiuo filmu kviečia ir režisierius. Apsimeskime tobulybėmis, apsivilkime gražiais drabužiais ir išgerkime šampano – šiek tiek apsinuodykime, kad gyventume.