Profilaktinė saviplaka

Kartais gamta įkvepia labiau nei menas. Jūra – stipri varžovė. Klaipėdoje perkėla taip arti dramos teatro, kad grįžtant nuo jūros, atrodo, galima į fojė prinešti smėlio. Palyginus su ramiu jūros abejingumu, Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ nemaloniai gelia – tarsi verstų bristi į ledinį vandenį. Nelyg siūlytų paglostyti ežį, kurio spygliai prismaigstyti laikraščių iškarpų. Duria šiuolaikinės mūsų visuomenės aktualijos, susipynusios su istoriniais tautos vargais bei nuodėmėmis. Spektaklyje išgverusi atrodo mūsų tauta ir tėvynė – jokios prošvaistės, gal tik krislas ironijos. Net jei ir lytų tas kelias saulėtas metų dienas, vandens vis tiek neužtektų nuodėmėms nuplauti ir sieloms apvalyti. O gal visa priklauso nuo žvilgsnio?

Saulius Šaltenis romaną „Kalės vaikai“ (1972–1988) parašė taip vaizdžiai, kad net mėšlo kvapą galima užuosti. Pasivažinėti po purvynus ir sniegynus brikele bei išklausyti daug nelaimingų istorijų. Atrodo, neduota lietuviui būti laimingam. Tai svetimi grobia, iš namų išvaro, tai savi ponai prievartauja. Tirštą romano pasakojimą, nelinijiniame laike persipinančias personažų istorijas Šaltenis pavertė dviejų veiksmų pjese, kurią papildė naujais motyvais, pavyzdžiui, emigracijos.

Nors romane tiesiogiai neįvardijama, suprantama, kad veiksmas vyksta XVIII a. Mažojoje Lietuvoje. O klebonas Kristijonas, apie kurį sužinome tik iš kitų veikėjų pasakojimų, yra Donelaitis. Spektaklio scenovaizdis ir veikėjų kostiumai nurodo į abstraktų laiką ir erdvę. Todėl pasakojimas apie praeitį virsta į šiandieną atsuktu veidrodžiu. Gal kiek kreivu? O gal tiesiog nemalonu matyti tokį tautos atvaizdą – nelyginant Doriano Grėjaus portretą, slėptą po užraktu ir staiga ištrauktą į dienos šviesą? Šį kartą su Eimunto Nekrošiaus spektaklio personažais nekyla noras tapatintis. Formali distancija tarp veikėjų bei žiūrovų susijusi ir su autoriteto-vedlio-ganytojo (Kristijono) mirties motyvu, ir su neįmanomybe ar nenoru tapatintis su Lietuvos istorija.

Scenos erdvę Marius Nekrošius sukuria iš dviejų šakų, dviejų medinių lovų ir dviejų stalų – panašių, vienodo ilgio. Kairėje vienas stalas stovi įprastai, ant keturių kojų, o kitas – pakeltas statmenai. Ant šio stalviršio sudėliota anachronistinė mozaika: baltos lėkštės ratu apsupusios kelis elektrinius, retkarčiais garą išleidžiančius virdulius. Scenos dešinėje – analogiška lovų kompozicija. Viena, kaip ir stalas, stovi statmenai, o kitoje guli įkapėmis aprengtas Kristijonas – nei gyvas, nei miręs. Scenografijos paprastumas ir simetrija kuria išgrynintą meninę visumą ir estetinę švarą, jau pradėjusią nykti iš pastarųjų metų Eimunto Nekrošiaus spektaklių. Ją papildo subtili, veik nepastebima, tik retkarčiais grėsmingai suskambanti Antano Jasenkos muzika. Nekrošiaus kūrybos atsinaujinimą liudija ir kitokia aktorių vaidyba. Režisierius pirmą kartą statė spektaklį Klaipėdoje ir kūrė su šio miesto teatro aktoriais. Todėl personažai, kitaip nei ankstesniuose jo spektakliuose, tarsi iš padebesių nusileido ant žemės – jų judesiai ir gestai tapo realistiškesni. Taip pat „Kalės vaikuose“ sumažėja dėmesys sceninių metaforų paieškoms, nes jis nukreipiamas į žodinį pasakojimą ir aktorinę raišką.

Vasario 3 d. premjeroje pasakotoją Karvelį kūrė Darius Meškauskas. Aktorius pasižymi dainingu, niuansuotu, begalę intonacijų turinčiu balsu, kurį valdo profesionaliai. Todėl jis meistriškai pasakoja istorijas, kuriose persipina daugybė veikėjų, įvykių ir detalių. Painų pasakojimą jis padaro suprantamą ir įtraukiantį, ypač prisimenantiems Sauliaus Šaltenio romano vaizdinius. Trumpas medžio rąstas – Karvelio atributas, kurį jis ridena išeidamas į sceną. Dunksėjimas skaido sceninį vyksmą ir žymi naują pasakojimo dalį. Keliaudamas į mirtį varpininkas Karvelis papasakoja savo ir kitų kaimo gyventojų istorijas. Spektaklyje išryškėja mažiausiai du pasakojimo lygmenys: krikščioniškai suvokiamos mirties motyvas, susijęs su nuodėmių išpažinimu ir paskutine atgaila, bei užguitos, nuskriaustos tautos likimo tema, atsiskleidžianti per Marijos, Lotės, Mokytojo ir paties Karvelio asmenines istorijas.

Karvelio pasakojimai paaiškina vaidybinių scenų kontekstą. Čia veikia lietuvės Marija ir Lotė bei svetimi (vokiečiai) vyskupo pasiuntiniai Daktaras Zaksas ir Patarėjas Abelis. Jie atvyko patikrinti klebono Kristijono psichinės sveikatos, tačiau prasilenkė su juo, iškeliavusiu į dausas. Prie apsistojusių pas klebono našlę svečių draugijos kartais prisijungia ir mokytojas Limba.

Sauliaus Šaltenio romane beveik nepastebima moteris – klebono Kristijono našlė Marija – spektaklyje yra įsimenanti veikėja. Iš romano ją veikiau galima įsivaizduoti kaip sukumpusią kaimo moterėlę, o spektaklyje ponia Marija įgyja veik karališko orumo. Atrodo, kuo daugiau gyvenimo vargai spaudė moterį, tuo tiesesnė ji tapo. Aukšta ir liauna, melsva ilga suknele, tamsius plaukus susirišusi į kuodą. Pirštai apmaustyti į akį krintančiais sidabriniais žiedais, kuriuos ji ironiškai akcentuoja pasakodama apie tris buvusius savo vyrus. Nors iš jų klebonas Kristijonas buvo geriausias, Marija vis tiek nesijautė laiminga. Ji lygina save su žuvimi, nes kol mušė, oda spėjo žvynais apaugti. Regina Šaltenytė sukūrė įspūdingą, oraus stoto ir sodraus balso heroję, kurios gyvenimo patirtis virto cinizmu. Aktorė atrado ypač taiklią savo veikėjos sėdėseną. Marija sėdėdama delnu pasiremia į sulenktą kelį, o kitą koją ištiesia į šoną. Ši poza turi agresijos ir įžūlumo, susiliejančio su ilgos suknelės elegancija ir pabrėžiančio ypatingą Marijos charakterį.

Žiemą, kad nesušaltų, gėlių puokštės vyniojamos į rusvą popierių. Groteskiškai išdidintas popierines „puokštes“ (be gėlių) atvykėliai teikia Marijai, kol apkrauta moteris vos gali pajudėti. Tokios yra jos gyvenimo dovanos – nereikalingos, nepageidaujamos, per didelės.

Daktaras Zaksas ir Patarėjas Abelis sėdi ant kėdžių, o nuo jų skersai scenos išvyniojamas popieriaus ritinys – tarsi „raudonas“ kilimas, nutiestas iki pašarvoto Kristijono lovos. Marija ir Lotė vis eina popieriniu taku prie velionio, o jas grįžtančias bučiniais pasitinka ponai ir vargina ne kuo kitu, o seksualiniu priekabiavimu (romane neplėtotas motyvas). Spektaklyje ironiškai pabrėžiamas Zakso dėmesys Marijai, kurio ji vengia, bei Abelio Lotei, pereinantis į romaną. Daktaras Zaksas, prisimindamas savo negražias, bet protingas dukteris, kurių viena padeda jam prozektoriume, perpasakoja vaiko nusivylimą, kad gimė moterimi, nes kur tai matyta – moteris gydytoja. Moterų teisių motyvas, kiek negrabus ir neorganiškas, – Eimunto Nekrošiaus spektaklio netikėtumas.

Sauliaus Šaltenio romane Lotės, jos tėvų ir sūnaus istorijos dėstomos smulkiai, tačiau dėl kūrinio stiliaus – fragmentiškai ir nenuosekliai. Pavyzdžiui, vienu metu Lotė vaizduojama kaip prasigėrusi benamė. Tačiau aktorė Karolina Kontenytė spektaklyje kuria vėjavaikišką merginą, nekaltą viliotoją, liaudies medicinos žinovę – raganaitę ir talentingą mezgėją. Kadaise Lotės šeimą smuklininkas Grabė neteisėtai išmetė iš namų, kuriuos gynė tik jų kalytė Ausa. Dar jauna Lotė buvo išprievartauta ir praminta Sužadėtine. Ji susilaukė sūnaus. Daug patyrusi moteris išlieka naivi, paslaugi ir gailestinga, o jos skardus juokas ir lengvi judesiai pripildo erdvę vitališkumo. Lotė – priešingybė griežtai Marijai, staiga ryžtingai sumetančiai svečių paltus ant stalo kaip išvarymo ženklą.

Aktoriai Edvardas Brazys ir Igoris Reklaitis sukūrė įtaigius pasiuntinių Abelio ir Zakso personažus. Jie vilki Nadeždos Gultiajevos sukurtus stilizuotus pilkus frakus ir avi aulinius batus. Didžiąją laiko dalį „komandiruotėje“ vyrai kimba prie moterų. Reklaičio Zaksui nesiseka vilioti Marijos, o Abelis įsimyli Lotę ir siūlo jai kartu emigruoti į Ameriką. Šis melodramatiškas epizodas yra vienintelė šviesios vilties persmelkta spektaklio akimirka, tačiau iliuzija netrukus žlunga, nes Lotė nesiryžta išvykti. Brazio patarėjo Abelio personažas išgyvena virsmą – pasipūtusį, išvaizdų, egocentrišką vyrą meilė Lotei padaro jautrų ir švelnų, tik jai tos meilės nelabai reikia.

Praeities istorijoje dalyvaujantis Ponaitis Maras yra šiuolaikiškas ir simpatiškas neigiamas veikėjas. Kadaise Kristijono motina (Nijolė Sabulytė) metė su juo kaulelius, o iškritus trims akims apsisprendė kartu su dukromis keliauti į mirtį, kad išgyventų šeimos vyrai. Todėl tėvas Kristijoną augino vienas ir maitino kalės pienu. Pūkuotu rusvu švarkeliu vilkintis manieringas Ponaitis Maras, sukryžiavęs rankas, iš kišenių traukia saldainius ir vilioja paskui save. Vėliau Donato Švirėno sukurtas personažas virsta elgeta, girtaujančiu Marijos namuose. Kaip lankstus akrobatas jis užkelia vieną koją ant stalo, susilenkia taip, kad kelis atsiduria virš galvos, ir su šaukštu iš lėkštės siurbčioja naminę.

Mokytojo Limbos drama spektaklyje neišryškėja. Kai susivėręs medžio kamienas paliko vyrą be pirštų, jis supyko ant pasaulio. Tarp kojos pirštų įspraudęs plunksną intrigantas šmeižė savo raštuose visą kaimą. Vaido Jočio kuriamas Mokytojas spektaklyje vaizduojamas tik kaip Kristijono konkurentas, kuris tikisi nors po jo mirties užimti geidžiamą vietą. Pats Kristijonas iš pradžių guli pašarvotas lovoje. Vėliau apsiverčia ant šono. Kartą Mokytojas komiškai išspiria jį iš lovos. Paskui Kristijonas pakyla ir be balso, žiopčiodamas gieda. Kadaise jis kūrė, rašė ir puoselėjo lietuvių kalbą, tačiau spektaklyje, kaip ir romane, Kristijonas veikia atmintyje, t.y. apie jį pasakoja kiti. Ypač Karvelis, kuris prieš mirtį dar kartą išvardija savo nuodėmes ir seka paskui ganytoją.

Aktoriaus Vido Jakimausko Kristijonas „išgyvena“ autoriteto mirtį. Gal ir nesiekė Kristijonas būti kitų vedliu, bet tokios buvo jo pareigos. Kai Karvelis ketina pamiršti savo nuodėmes, prisikėlęs Kristijonas jam iš po kojų išspiria rąstą. Varpininkui Kristijonas yra sąžinė: dėl Karvelio kaltės Lotės prievartautojas nebuvo nubaustas, o sumelavo jis dėl žemės, nes iš baudžiauninko laisvu ūkininku norėjo tapti. Tačiau širdis iš vergystės taip ir neišsivadavo. Gaila vargšo varpininko, kuris „bom, bom“ drebina balsą, varpą vaizduodamas; „šlep, šlep“ vaikšto sulinkęs. Ir vis seka iš paskos, įsikibęs tai Baltosios kalės – aktorės Sigutės Gaudušytės – kasos, tai Kristijono skverno.

„Pūga“, – taria Marija ir pučia į trilitrinį stiklainį, jame pakyla baltos snaigės. Nedaug „Kalės vaikuose“ poetiškų akimirkų. Jau sulaukus atkurtos valstybės šimtmečio, niūrus senovės Lietuvos paveikslas spektaklyje liudija, kad riešutai nuo lazdyno netoli krinta. Gaila, kad po spektaklio buvo per vėlu keltis prie jūros... Pamojuoti Švedijai bei pasijusti Šiaurės Europos dalimi.