„Menų spaustuvė“ jau devintą kartą organizuoja tarptautinį festivalį vaikams ir jaunimui „Kitoks ’19“, tad galima sakyti, kad su naujais metais atgimsta ir auga teatro žiūrovai. Šiųmetę programą sudaro pojūčių, cirko, dokumentikos, lėlių ir šokio spektakliai iš Švedijos, Belgijos, Prancūzijos ir Ispanijos, skirti ir patiems mažiausiems, ir jau ne vaikams, bei edukaciniai moksleivių ir jaunajai auditorijai kuriančių teatro praktikų užsiėmimai. Organizatorių atrinkti spektakliai – stiprūs, brandūs ir meniški. Iš festivalio programos išskyriau tris, kurių kontekste norisi aptarti vaiko, spektaklio ir suaugusiojo santykį.

Vaiko teisių apsaugos reforma, pradėta dar liepą, susiduria su tam tikrais įgyvendinimo sunkumais. Tad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia įstatymų pakeitimus, o šie sukelia aršias diskusijas apie fizinio ir psichologinio smurto prieš vaikus tolerancijos ribas. Galima ilgai pasakoti apie spektaklių vaikams įtaką jų raidai bei pasaulio pažinimui ar pagalbą įsitvirtinant visuomenėje, misiją žadinti smalsumą, ugdyti kūrybiškumą. Šiandien auklėjamąją funkciją vis dažniau perima spektaklių vaikams kūrėjai, atsakingiau kalbantys apie tai, kas dabar patiems atrodo svarbu, ką patys norėjo išgirsti, išmokti, suvokti dar būdami vaikai. Tad muzikinius, didaktinius ar katalikiškos moralės ugdymo spektaklius vaikams pamažu keičia socialines ir psichologines vaiką užgriūvančias problemas aktualizuojantys spektakliai.

Šių metų „Naujojo cirko savaitgalio“, tiksliau, jau savaitės, programoje rugsėjo 4–9 d. „Menų spaustuvėje“ buvo parodyti septyni šiuolaikinio cirko spektakliai. Du iš jų – „Erdvė“ ir „Sužeisti gyvūnai“, pasak festivalio vadovės Gintarės Masteikaitės, lėmė programos sudarymą.

Balandžio 17-osios vakarą į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę gausus būrys alternatyviosios operos ir multidisciplininio meno gerbėjų susirinko stebėti „Olympian machine“ premjeros, kurios idėjos ir garso montažo autorius – Arturas Bumšteinas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centro jau ketvirtą kartą organizuojamos „Teatro dienos“ jauniems akademijoje ugdomiems menininkams leidžia parodyti savo darbus platesniam žiūrovų ratui. Pastaruosius porą metų festivalyje vyravo draminiai spektakliai, dažniausiai gimę iš specialybės egzaminų užduočių bei scenos menų eskizų konkurse „Balkono okupacija“ rodytų darbų. 2018-ųjų programa – solidi, aprėpiantį platų scenos meno reiškinių lauką: šiuolaikinį šokį, operą, performanso meną, spektaklius vaikams (ir dar muzikinius), bei, žinoma, draminį teatrą. Šiais metais festivalis į svečius pakvietė tris užsienio spektaklius: du iš Latvijos ir vieną iš Lenkijos, kuriuose apsilankiau norėdama sužinoti, kaip kuria kaimyninių šalių bendraamžiai.

Dar rugsėjo mėnesį programuotojas Adas Burkšaitis „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ pristatė spektaklį „Brangioji, aš namie!“ (tikriausiai pabrėžiant amerikietišką spektaklio tapatybę naudojamas pavadinimas anglų kalba – „Honey, I’m Home!“). Dėl vienokių ar kitokių priežasčių spektaklis liko neaptartas. Tikriausiai nereikėtų stebėtis, rugsėjis – premjerų metas, ir dėmesį kur kas labiau traukė tiesiogine žodžio prasme didesni spektakliai, kaip antai „Lokis“ ar „Tartiufas“. Vis dėlto tokie atvejai, kai į teatro sceną įsileidžiamas kito profesinio lauko atstovas, nėra dažni. „Atviros erdvės“ organizatoriai, atrodo, išties bando vadovautis pavadinime nurodytu atvirumo principu. Gal vieną dieną šalies teatro padangėje vietos atsiras režisieriui, neatėjusiam iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Lietuvoje turime keletą džiazo muzikos festivalių, kurių koncertus žmonės renkasi kaip vieną malonesnių vakaro pramogų arba laukiamiausią metų laiką, kai gali patenkinti mylimos muzikos troškulį. Ir nors niekur  nėra įtvirtinta, kad džiazo muzika yra suaugusiųjų sritis, vaikams skirtuose pasirodymuose, pramogų erdvėse ar gimtadienio šventėse džiazą išgirsti pasitaiko itin retai – dažnas žmogus turbūt negirdėjo nė karto. Festivalyje KITOKS 2018 iš Belgijos atvykstanti „Zonzo Compagnie” komanda pristato spektaklį, paremtą vieno žymiausių džiazo kūrėjų Miles Davis kūryba ir gyvenimu. Režisierius Wouter Van Looy kviečia į spektaklį „Mailso tonai“ („Mile(s)tones“) sausio 11 dieną ir pasakoja apie šiuolaikinių scenos menų vaikams sampratą, ypatingą Miles Davis asmenybę bei net keliuose miestuose vykstantį jo paties organizuojamą vaikams skirtą muzikos festivalį.

Transformuota teatrinė erdvė, šiuolaikinis šokis, beatboxas ir efektingi šviesų sprendimai – taip garsus Šokio teatras „Airos“, bendradarbiaudamas kartu su jaunosios kartos choreografe Agniete Lisičkinaite, nagrinės Z kartos unikalumą. Gruodžio 2 d. „Menų spaustuvėje“ bus kuriama vakarėlio atmosfera.

Kūrybinės komandos tyrinėjimo objektas – Z karta, jos raiškos būdai, komunikacija tarpusavyje, savo aplinkos suvokimas. „Mums svarbu vizualumu ir muzika užmegzti dialogą su šia karta ir žmonėmis, kurie savęs Z karta nevadina. Šokiu norime inicijuoti stipresnį skirtingų kartų ryšį. Tikime, kad šis bendrumas kuriamoje spektaklio atmosferoje bus ypatingas.“ – teigia spektaklio idėjos autorė ir choreografė Agnietė Lisičkinaitė.

Menų spaustuvėje debiutavo eksperimentinis šokio spektaklis „State of flow: Identity“. Tai, kad kūrėjai neįstatė spektaklio į konkretaus stiliaus rėmus ir jį įvardino kaip eksperimentinį – nudžiugino. Idėjos autorė ir choreografė Agata Pečiul bėga. Bėga ir jos kūrybinė komanda. Bėga su kliūtimis, tačiau nesustoja. Šis bėgimas orientuotas ne tik į save, bet į tai, nuo ko reikia pabėgti: nuo į(si)pareigojimų, taisyklių, standarto ir primestinio triukšmo.

Lapkričio 3 ir 4 dienomis Vilniaus „Menų spaustuvė“ pristatys naujausią jaunųjų menininkų premjerą – šokio, sensorinių projekcijų ir muzikos spektaklį „Rozetos akmuo“. Nors choreografijos autorė ir atlikėja Živilė Virkutytė scenoje pasirodys viena, video projekcijų menininkas Ed Grimoldby spektaklyje dalyvaus su vietoje kompiuteriu gyvai projektuojamais sensoriniais vaizdais, o muziką kūrę Anrius Šiurys ir Jūra Elena Šedytė dalį jos atliks gyvai. Kūrėjai performansą lygina su čia pat kintančiu, gyvu organizmu kuriam visos jo dalys yra lygiavertiškai reikalingos, o premjeroje sakosi laukiantys atvirai spektaklio potyriams atsiduosiančių žiūrovų. Apie tai, kuo ypatingos gyvos projekcijos  ir kaip idėjiniu spektaklio tašku tapo kalbos raida, kalbamės su „Rozetos akmens“ kūrybine komanda.

Živile, visų pirma savo gyvenimą siejai su kalba – studijavai anglų filologiją. Kaip nutiko, kad vis dėl to pasukai į scenos menus?

Živilė Virkutytė: Taip, studijavau filologiją Vytauto Didžiojo universitete, bei labai stipriai abejojau savo pasirinkimu. 2012 metais įstojau į teatro praktikos bakalaurą Didžiojoje Britanijoje, kurioje ir prasidėjo mano praktinė kelionė scenos menų lauke. Iš pradžių daugiau  dirbome su tradiciniu teatru, bet labai greitai pasukau į fizinį, judesio teatrą – ten žanrų ir pasirinkimų yra daugiau ir daug platesnių. Tiesą sakant, šokau įvairių tipų šokius jau nuo trejų metų, taip, kad judesys ir šokis pas mane neatsirado iš niekur. Tiesiog visada pritrūkdavo drąsos pasukti būtent šiuo keliu karjeros prasme.