Šiandien mokysimės nesuprasti

„Menų spaustuvė“ jau devintą kartą organizuoja tarptautinį festivalį vaikams ir jaunimui „Kitoks ’19“, tad galima sakyti, kad su naujais metais atgimsta ir auga teatro žiūrovai. Šiųmetę programą sudaro pojūčių, cirko, dokumentikos, lėlių ir šokio spektakliai iš Švedijos, Belgijos, Prancūzijos ir Ispanijos, skirti ir patiems mažiausiems, ir jau ne vaikams, bei edukaciniai moksleivių ir jaunajai auditorijai kuriančių teatro praktikų užsiėmimai. Organizatorių atrinkti spektakliai – stiprūs, brandūs ir meniški. Iš festivalio programos išskyriau tris, kurių kontekste norisi aptarti vaiko, spektaklio ir suaugusiojo santykį.

„Tuščiagalvis“ – bendras „Tuning People“ ir „Kinderenvandevilla“ (Belgija) spektaklis visiems, kam daugiau nei ketveri. Aktorius Roelis Swanenbergas į sceną žengia tarsi į atliekomis ir senais žaislais užgriozdintą sandėlį, kuriame elgiasi taip, kaip nėra priimtina. Visuomenė dar pasakytų „negražu“: pažiaumojęs gumą, klijuoja ją po stalu, valgo ant žemės nukritusį maistą. Ant galvos užsidėjęs didelį baltą tuščiavidurį kamuolį, ant jo klijuodamas įvairių spalvų ir formų lipdukus, segdamas nešvarias kojines ar plaukus, „valgydamas“, t.y. kišdamas į kamuolio vidų, po ranka pakliuvusius net pačius šlykščiausius daiktus, aktorius sukuria Tuščiagalvį. Per spektaklį nekalbantis, bet išraiškingais kūno judesiais, veido mimika ir subtiliu humoru salę parvergiantis Swanenbergas galvą kiša į milžinišką balioną, ant jo projektuoja savo atvaizdą, šaudo konfeti, šoka ant stalo, o sudžeržgus skambučiui iš elektrinės krosnelės traukia ką tik iškeptą pyragą. Šis, pasirodo, toks neskanus, kad, smaližių nelaimei, keliauja tiesiai į šiukšlių dėžę. Kartais žodžių norint susikalbėti net ir tikrame gyvenime nereikia, o Tuščiagalviui – tuo labiau.

Nedrąsu ir šiek tiek nejauku buvo stebėti moksleivių grupes į teatrą atvedusius pedagogus ar kitus suaugusiuosius. Juk scenoje atsispindi vaikų elgesys, o ne nepriekaištingas ir idealus, bet neegzistuojantis suaugusio žmogaus pavyzdys. O tai, kas tikra, yra gyva ir paveiku: vaikai reaguoja į veiksmus, šlykštisi ar nepritaria, balsu kritikuoja ir patarinėja Tuščiagalviui. Taip jie turi galimybę tokį elgesį vertinti iš šalies, pažvelgti į save ir mokytis.

Teksto nereikia ir spektaklio „Raudonas kamuolys“ kūrėjams iš Prancūzijos (trupė „La Balle Rouge“). Pritariant prancūziška romantika alsuojančiam akordeonui, už juodos širmos pasislėpę aktoriai, vielutėmis preciziškai tiksliai valdydami porolonines figūras, pasakoja visai nepaprastą istoriją. Mėlyna, kaip viena žiūrovė sakė – princas, sutinka geltoną, t.y. princesę, ir įsimyli. Tuomet iš savo spalvų kaladėlių (mėlynos ir geltonos) jie kartu sudėlioja pilį, paskui „gimsta“ tėčio ir mamos vaikas – žalia figūrėlė. Gal šiek tiek naiviai šiandien atrodo idilė, kad pradėję gyvenimą šeimoje joje ir liksime. Augant vaikui didėja ir iš pradžių žaisti viliojęs raudonas kamuolys, čia galintis simbolizuoti ir vis didėjančią meilę, laimę, ir egoizmą bei skausmą. Nes subyrėjus šeimai vaikas blaškosi nuo vieno prie kito ir lieka kamuojamas nežinios. Vis augantis raudonas kamuolys spektaklio pabaigoje tampa toks didelis, kad lyg balionas lengvai svaidomas vaikų rankų galiausiai skrieja aplink visą žiūrovų salę. Subtiliai ir tiksliai sunertos spektaklio dramaturgijos socialinis svoris palydimas iš džiaugsmo krykštaujančių pradinukų juoko.

Visiškai kitoks, santūrus ir tvarkingas, Švedijos cirko ir akrobatikos spektaklis „Tvarkos diena“ (trupė „Kompani Giraff“). Kūrėjų nuomone, tvarka – tai balansas, pasireiškiantis aplinkoje, iš rekvizito dėliojant įvairias konstrukcijas, taip pat žongliruojant, atliekant akrobatinius triukus ar balansuojant ant kopėčių. Ne linijine istorija, o atlikėjų Jenny Soddu ir Juliettos Birkeland santykiu ir balanso paieška grįstas spektaklis, rodos, kelia daug klausimų ir vaikams, ir tėvams, turbūt pratusiems prie tradiciškesnio, t.y. Lietuvoje dažnesnio bei lengviau suprantamo, tekstu, muzikiniais intarpais ir ryškiaspalvėmis dekoracijomis „išmarginto“ scenos meno. Bet tai visai nereiškia, kad vieni spektakliai geresni už kitus ar kad jau yra atrasta „teisingo“ spektaklio vaikams formulė. Tačiau iki šiol šiuolaikinis cirkas buvo geriau pažįstamas suaugusiems žiūrovams, apsilankantiems rudenį vykstančiame festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“, nei vaikams.

Mes augame, įgyjame daugiau žinių, patirties, o mūsų vidinis vaikas po truputį nyksta ir juoktis norisi vis mažiau. Nebe vaikiškomis akimis žvelgiant, iš vienos pusės, džiugu, kad išskirtinei auditorijai skirto festivalio spektakliai į teatrą atveda ne tik šeimas, bet ir gausias moksleivių grupes, scenos menai vis dažniau įtraukiami į neformalią švietimo sistemos programą. Iš kitos – darosi liūdna, kad festivalio pavadinimas „kitoks“ dažnai tampa suaugusiojo atsakymu į fantazijos labirinte klaidžiojančio jaunojo žiūrovo klausimus. Turbūt patys to nesuvokdami, dažnai inertiškai vaikus mokome suprasti, pratiname sekti žodžiais pasakojamą istoriją, atpažinti situacijas, geruosius ir blogiukus, įvardyti spalvas, emocijas, todėl atpratiname interpretuoti ir fantazuoti. Suaugęs žiūrovas savo nekompetenciją dažnai palydi ironija, o vaikui toks atsakymas netinka.

Festivalis „Kitoks“ turbūt ir yra būtent toks, kokio reikia ne tik jaunajai kartai. Mums telieka mokytis ir mokyti mėgautis menu, o ne tik bandyti jį suprasti, analizuoti ir išaiškinti. Juk čia ne iš mokyklos atsekusios aritmetikos ir chemijos formulės, čia daug smagiau, čia – teatras.