Judėjimo eksperimentai

Vis dažniau ir dažniau nutinka, kad apsilankius spektaklyje, jį palieki sumišęs. Ir nesvarbu, ar tai dramos, šokio spektaklis ar miuziklas. Apniktas to sumišimo imi blaškytis: ar tu ko nors nesupratai, ar pats spektaklis ir jo kūrėjai neištransliavo savo idėjos, ar tiesiog pasitaikė ne ta diena, ne tas laikas ar net ne ta nuotaika. Tačiau kuo giliau ir rimčiau kūrėjai bando kažką „kapstyti“ scenoje, tuo nerimastingesnis daraisi ir vis labiau purtaisi nuo to perdėto minčių ir išraiškos gylio. Kartais taip norisi tiesiog atsisėsti žiūrovo kėdėje, paprasčiausiai pabūti, pasidžiaugti ir nesikapstyti po išminties lobynus.

Spalio 10 dieną Menų spaustuvėje debiutavo eksperimentinis šokio spektaklis „State of flow: Identity“. Tai, kad kūrėjai (idėjos autorė ir choreografė – Agata Pečiul ir šokėjos Greta Lukošiūtė, Karolina Auglytė, Gintarė Šulčiūtė, Giedrė Stankevičiūtė ir Aura Skulskytė) neįstatė spektaklio į konkretaus stiliaus rėmus ir jį įvardino kaip eksperimentinį – nudžiugino. O ir susirinkusi auditorija skyrėsi nuo tos įprastos (vis pasikartojančios), kurią esame pratę matyti šiuolaikinio šokio renginiuose bei spektakliuose Lietuvoje. Jaunatviškai šurmuliuojantys žiūrovai atrodė ir elgėsi laisvai bei neįpareigojančiai, o fone skambanti elektroninė muzika (grojo Jevgenij „DJ Rusdawg“ Sizych) kūrė savitą atmosferą.

Kadangi spektaklis eksperimentinis, tad ir savo žodžius apie jį norisi dėlioti kitaip, netaikant į uolios teatrologės recenzentės standartus. Kuo toliau, tuo labiau norisi bėgti ir atsisakyti visų tvarkingų rašymo standartų, filosofinių sampratų ir išvedžiojimų, kuriuos diegia akademinė bendruomenė. Tiesą sakant, norisi, kad kartu bėgtų ir meno kūrėjai. 

Idėjos autorė ir choreografė Agata Pečiul bėga. Bėga ir jos kūrybinė komanda. Bėga su kliūtimis, tačiau nesustoja. Kartais joms sunku kvėpuoti, veidus iškreipia baimė ir lengvas pasimetimas, o akys ima lakstyti po sceną ar žiūrovų salę. Bet jos nestoja. Šis bėgimas orientuotas ne tik į save, bet į tai, nuo ko reikia pabėgti: nuo į(si)pareigojimų, taisyklių, standarto ir primestinio triukšmo.

„State of flow: Identity“, nuotr. L. Vansevičienės

Esame pratę matyti, kaip šokėjai scenoje ieško judesio, kartais ir žodžio, gylio; sąmoningai, o kartais ir ne, filosofuoja apie gyvenimo prasmę bei pasakoja savo asmeniškai viešas gyvenimo istorijas ir patirtis. Į visą tai galime žiūrėti kartą, kitą, tačiau bėgant laikui tie mąslūs, kančios iškreipti veidai ir perdėtas tikėjimas šviesesniu rytojumi ima erzinti ir pykinti (na kiek galima?!). Spektaklyje „State of flow: Identity” visų šių išvedžiojimų nematyti, arba jie bent jau nėra stipriai akcentuojami. Penkios merginos, veikiančios scenoje – tikros. Jos nevaidina nei šiuolaikinio, nei gatvės ar kokio kito stiliaus šokio dievaičių, o pasigirdus plojimams jų skruostus nudažo raudonis. Visgi matyti, kad merginos teatro scenoje nėra senbuvės. Matyti ir tai, kad jos tikrai nėra standartinės, šabloninės šokio meno atstovės. Kiekviena iš jų savyje turi stiprius ir kitoniškus choreografinius pagrindus, kurie sceninio eksperimento metu atsiskleidžia per momentinius intarpus. Tuo metu supranti – tai jų asmeninis braižas.

Viso spektaklio metu dešiniajame scenos kampe veikia muzikantas, palaikantis tiesioginį ryšį su viskuo, kas vyksta ant jos. Itin gražūs santykiai atsiskleidžia tarp jo ir merginos, kuri yra centrinė spektaklio ašis – žmogaus prototipas šiuolaikinėje visuomenėje. Jų tarpusavio komunikacija atsiskleidžia per muziką ir judesį, kuomet šokėjos kūnas natūraliai ima atliepti muzikos sąskambius, o pati mergina ir muzikantas nesislėpdami ir nepervaidindami ima bendrauti natūraliais žvilgsniais ir šypsenomis – džiaugtis akimirka. Tokios atviros, žaismingos ir ne dirbtinos komunikacijos neretai pasigendu scenoje, kurioje visi nori būti kuo nors kitu, tačiau tik ne pačiu savimi.

Taigi spektaklis neapkrauna žiūrovo minčių būtų ir nebūtų prasmių ieškojimais. Esi laisvas stebėti judėjimą ir viską, kas vyksta scenoje, nesikapstydamas po psichologinius būties slėpinius. Idėjos autorė ir jos kūrybinė komanda leidžia žiūrovams tiesiogiai stebėti kūrybinį procesą bei savito judėjimo paieškas scenoje. Šokėjos viso spektaklio metu juda neįpareigojančiai, nevaržomos šokio stilių technikų apribojimų. Jos tyrinėja pačios save ir savo buvimą, galimybes scenoje. Galbūt dėl to jų judesiai nepasižymi visišku užtikrintumu ar šimtaprocentine kokybe. Tačiau keistai natūralus virpesys, tvyrantis ore, jaudina ir apibūdina tiek kūrėjų, tiek susirinkusios auditorijos dalijimąsi emocijomis. Nugirstas kažkur už nugaros sėdinčių jaunų mergaičių komentaras „žinok, man beveik visą laiką ėjo šiurpai“ leidžia manyti, kad būtent tokie judėjimo [1] eksperimentai yra patrauklūs ir paveikūs jaunajam žiūrovui, kurio dėmesį išlaikyti yra tikrai nelengva.

[1] Žodį judėjimas vartoju sąmoningai atsiribodama nuo žodžio šokis, kadangi vis dažniau susiduriu su įvairiomis situacijomis, kai šiuolaikinėje scenoje vykstančiam vyksmui labiau tinka judėjimo, o ne šokio sąvoka.