Vaiko teisių apsaugos reforma, pradėta dar liepą, susiduria su tam tikrais įgyvendinimo sunkumais. Tad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia įstatymų pakeitimus, o šie sukelia aršias diskusijas apie fizinio ir psichologinio smurto prieš vaikus tolerancijos ribas. Galima ilgai pasakoti apie spektaklių vaikams įtaką jų raidai bei pasaulio pažinimui ar pagalbą įsitvirtinant visuomenėje, misiją žadinti smalsumą, ugdyti kūrybiškumą. Šiandien auklėjamąją funkciją vis dažniau perima spektaklių vaikams kūrėjai, atsakingiau kalbantys apie tai, kas dabar patiems atrodo svarbu, ką patys norėjo išgirsti, išmokti, suvokti dar būdami vaikai. Tad muzikinius, didaktinius ar katalikiškos moralės ugdymo spektaklius vaikams pamažu keičia socialines ir psichologines vaiką užgriūvančias problemas aktualizuojantys spektakliai.
Pastaraisiais metais pasaulyje vis labiau populiarėjanti „antiprincesinė“ literatūra, spektakliai vaikams ir kitos iniciatyvos, liudijančios socialinius visuomenės pokyčius, keičia stereotipus apie lytis ir feminizmą. Iš patriarchališkos praeities mus sekantys modeliai – Pelenės tikslas yra sutikti Princą, nes tik tada įmanomas gyvenimas „ilgai ir laimingai“; ištikus nelaimei reikia laukti brolio ar turtingo karaliaus pagalbos – keičiami. Moteris savo laimę kuria pati, nepaisydama grožio standartų ir nusistovėjusių visuomenės normų. Vyras nėra eliminuojamas iš istorijų vaikams ar menkinamas, tik moters priklausomybės nuo jo ryšys pamažu perauga į lygiaverčius santykius, grįstus ne lyčių skirtumais ir jos pasiaukojimu, o asmeninėmis savybėmis.
Nors apmaudu, kad feministinės idėjos suprantamos vis dar ne visiems, šios vakarietiškos vaikų auklėjimo tendencijos pamažu ryškėja ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, pernai Karalienės Mortos mokyklos bei „Vaikystės sodo“ darželiai vykdė akciją #TvirtaMergaitė ir prisijungė prie JAV iniciatyvos „Moterų maršas“ („Women’s March“) Vašingtone, o „Menų spaustuvėje“ lapkričio 17 d. įvyko jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė ’18“ dalyvavusios Živilės Mičiulytės režisuoto spektaklio „Tikros pasakos“ premjera. Jo dramaturginis pagrindas – į daugiau nei trisdešimt kalbų išversta ir kelių milijonų tiražu parduota Elenos Favilli ir Francescos Cavallo knyga „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“. Joje – pasakiškos ir įkvepiančios, vaikų sąmoningumą žadinančios ir stereotipus laužančios šimto moterų iš viso pasaulio istorijos bei spalvingi portretai.
Žiūrovai susirenka į mergaitės Auros (Aura Garmutė) gimtadienį. Scenografei ir kostiumų dailininkei Barborai Šulniūtei milžinišku ryškiai žaliu kilimu sujungus aktorių ir žiūrovų erdves, tarp primėtytų pagalvėlių ir minkštų mergaitės kambario elementų jautiesi saugiai lyg svečiuose. Atgijusi Auros lėlė (Kamilė Petruškevičiūtė) mergaitei įteikia gimtadienio tortą ir kartu su žiūrovais sudainuoja gimtadienio sveikinimą. Aura nori užpūsti žvakutes, bet jai nepavyksta sugalvoti noro. Juk norą sugalvoti būtina! Tada Lėlė mergaitę ir jaunuosius žiūrovus pradeda mokyti gyvenimo paslapčių.
Spektaklio tekstą ir temas Marija Judzentavičiūtė ir Mičiulytė dėlioja iš trijų knygoje aprašytų moterų gyvenimo istorijų. Lėlė pasakoja apie moteris, kurios žinojo, ko nori. Šių moterų svajonės ir pasiryžimas jų siekti buvo stipresnis už nusistovėjusias visuomenės normas. Vaikystėje Jacquotte Delahaye sau pasakė, kad norėtų plaukioti jūromis, ir tapo viena garsiausių Karibų piračių. Mirus motinai ji užaugino protiškai atsilikusį brolį, o tėvo žudikams pradėjus ją persekioti inscenizavo savo pačios mirtį, persirengė vyru ir ramiai gyveno daugelį metų. Kai pagaliau vėl tapo moterimi, legendose dėl savo ugninių plaukų buvo praminta „iš mirties prisikėlusia raudonplauke“. Lėlė šios maištingos moters istoriją pasakoja repuodama, tad kartojant priedainį prisijungia visi.
Antroji istorija apie amerikietę Jill Tarter. Mergaitė, kadaise svajojusi susidraugauti su žvaigždėmis, užaugusi tapo garsia astronome ir įkūrė SETI institutą, siejantį mokslininkus, ieškančius gyvybės formų kosmose. Istorija pasakojama žiūrovams gulint ir žvelgiant į žvaigždynais nušviestas lubas. Trečioji iš šimto istorijų spektaklio autorių atrinkta pasaka – apie kubietę Alicią Alonso. Nuo mažumės sunkiai dirbusi, kad taptų garsia balerina, mergina staiga susirgo ir apako. Bet net aklumas neužgniaužė noro šokti ir ji tapo pirmąja nereginčia balerina. Spektaklio žiūrovai išsirikiuoja ir bando atlikti pagrindinius baleto žingsnius: iš pradžių atsimerkę, o paskui užsimerkę, kad geriau įsivaizduotų, kiek stiprybės ir drąsos turėjo Alonso, prieš pirmą kartą žengdama į sceną šokti Žizel.
Aurai ir žiūrovams Lėlė atskleidžia tris visai paprastas visaverčio gyvenimo tiesas: drąsiai pasakyti, kuo nori būti, apie tai svajoti ir veikti. Susimąsčiusi Aura pagaliau atskleidžia, kad svajoja būti rašytoja, tokia kaip J.K. Rowling – knygų apie burtininką Harį Poterį autorė. Tada Lėlė iš stebuklingo torto ima traukti popieriaus lapus, pieštukus ir kviečia žiūrovus piešti savo ateities svajones. Juk mintis yra viso ko pradžia. Šyptelėsite sakydami, kad nėra viskas taip paprasta? Dabar užsimerkite ir pabandykite prisiminti, kokių „padrąsinimų“ ir pamokymų, kaip prisitaikyti prie pasaulio mechanizmo, vaikystėje girdėjote jūs? Kokius lyčių stereotipus, patys dažnai to nepastebėdami, diegė jūsų tėvai, o dabar jūs – savo vaikams?
Mičiulytė sukūrė galbūt šiek tiek naivų, bet labai reikalingą ir aktualų spektaklį. Juk vaikus galima auklėti atsakingai, su pagarba ir pasitikėjimu. Be baimės, kritikos ir, žinoma, smurto padėti jiems augti atviriems, laisviems nuo stereotipų. Juk auklėjimo kultūra dabar yra mūsų rankose.
