Po rugsėjo pradžioje praūžusio „Naujojo cirko savaitgalio“ festivalio, kieme išardžius „Silo“ areną, „Menų spaustuvė“ pradeda darbuotis įprastu sezono ritmu. Didžiausios sezono naujienos, kaip visuomet – jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė“ premjeros. Šiemet atrinkti projektai – išskirtiniai savo formomis ir kūrėjais, o pirmoji „Atviros erdvės“ premjera Juodojoje salėje pasirodys jau rugsėjo 20 ir 21 d. Jos autorius, jaunasis režisierius Adas Burkšaitis iš tiesų nėra diplomuotas teatro meno kūrėjas. Anaiptol – nuo humanitarinių mokslų jį skiria tokie skambūs žodžiai kaip programavimo studijos Kembridžo universitete bei darbas „Google“ ir „Barclays“ kompanijose. Neįprasto formato spektaklis gimė susijungus informatikos mokslams bei smalsumui tobulos amerikietiškos gyvensenos atspindžiams septintojo dešimtmečio situacijų komedijose. A. Burkšaitis kartu su aktoriais Ieva Savickaite, Valerijumi Kazlausku bei Vigita Rudyte spektaklyje nagrinėja medijų formą ir turinį: pasirinkti XX a. 7-8 dešimtmečiu amerikietiškos televizijos serialai perkeliami į teatro erdvę. Spektaklį sudaro trys „serijos“, atskleidžiančios skirtingas idėjas bei keliančios įvairius klausimus: kokios galimybės slypi atlikėjo akistatoje su žiūrovu? Kur baigiasi iliuzija ir ar teatras turi ją kurti, taip glostydamas ir migdydamas žiūrovus? Ar amerikietiškos grožybės tikrai yra gražios? Ar teatre dar apskritai įmanoma iliuzija? Spektaklio režisierius teigia, kad nesiekia nieko pamokyti ar nurodyti vienareikšmiškai gerų ar blogų žanrų – pagrindiniu tikslu čia tampa eksperimentas pačių žiūrovų galvose ir situacijų komedijų rekonstravimas, perkeliant jas į teatro sceną.

Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis? Man – nebe. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau (veikiausiai ne dėl besikeičiančių spektaklių, o dėl pamatyto jų kiekio) jis pradeda atrodyti suvaržytas, pats save supančiojęs. Rodos, cirkas, taip pat ir naujasis, labiau nei bet kuri kita meno rūšis stengiasi būti suprastas. Jo esmė vis dar nesikeičia – pirmame plane išlieka noras, gal net būtinybė patikti. Tad pirmenybė čia teikiama ne atlikėjo laisvei, o žiūrovui – jo patogumui, jo juokui, geroms emocijoms. Ir viskas gerai, vis dar nepaliaujame žavėtis, juoktis, įsitraukti į vaikiškus suaugusiųjų žaidimus, jaudintis dėl atlikėjų ir savo saugumo bei stebėtis tam tikromis žmogaus galimybėmis, sugebėjimais.

Iš Prancūzijos į Vilnių, „Naujojo cirko savaitgalį“, atvykstantis šmaikštusis žonglierių penketas „Ea Eo“ atveža spalvingą profesionalaus žongliravimo ir humoro kalbomis paremtą pasirodymą „All the Fun“. Jį šiuolaikinio cirko gerbėjai rugsėjo 6 ir 7 dienomis išvys „Menų spaustuvėje“.

Žonglieriai rimtai juokauja, kad jų pusmetį kurto pasirodymo mintis tokia neaiški, kokia tik gali būti, todėl net patys nežino, ar jis turi prasmę. Nuotaikingame profesionalaus žongliravimo ritmais užburiančiame pasirodyme „All the Fun“ menininkai stengiasi būti priešnuodžiu įkyriai kasdienybės doktrinai, nuolat kartojančiai, jog mums trūksta tik TO vienintelio pirkinio, tik TO vienintelio daikto, kad atrodytume jaunesni ir jaustumės laimingesni.

Apie meistriškai netobulą pasirodymą kalbamės su pirmą kartą Lietuvoje viešėsiančios trupės nariu Ericu Longequeliu. 

Atsinaujinusioje „Menų spaustuvės“ interneto svetainėje www.menuspaustuve.lt Mediatekos skyrius tampa svarbia pažintimi su Lietuvos teatru. Senų, jau neberodomų spektaklių įrašai skaitmeninami ir viešai bei nemokamai prieinami visiems besidomintiems. Šiandien jame sudėti senieji, jau nevaidinami Eimunto Nekrošiaus spektakliai – Lietuvos teatro aukso fondas.

„Užaugo karta, kuri nė nenutuokia, kodėl žmonės naktimis stovėjo prie Jaunimo teatro kasų. Ir kad bilietas į spektaklį tada reiškė kur kas daugiau nei naujausias iPhone modelis šiandien – jis buvo ir prestižas, ir valiuta, ir bilietas į meno šventę su kitais laimingaisiais. O kai kalbame su užsienio teatralais, besidominčiais Lietuvos teatru studentais, taip pat norėtųsi pailiustruoti vaizdais sausus žodžius. Ir net gėda, kad daugiau Nekrošiaus spektaklio įrašų – nors tik keleto spektaklių – galime atrasti rusų kalba iš Rusijos Italijos televizijų, kai kurios ištraukos yra iš Italijos. 

Šių metų „Jauna muzika“ ir toliau skatina domėjimąsi elektronine kūryba, ką spaudos konferencijoje pabrėžė ir festivalio rengėjai. Vienas iš tikslų – surasti bendraminčių ir pristatyti koncertus didesniam klausytojų būriui. Todėl greta koncertų, vykusių „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, „Jaunos muzikos“ programa prasiplėtė ir naktinėmis programomis festivalio bare „Peronas“ bei atviromis paskaitomis, diskusijomis, kur kiekvienas besidomintis buvo laukiamas svečias.

Pirmasis festivalio koncertas pavadintas „Elektroakustinės premjeros“ arba „Electrobasoon“. Iš to galima suprasti, jog pagrindinė vakaro ašis – elektrinis fagotas, kitaip tariant, fagotas, pritaikytas sinkretiškai skambėti su elektronika. Išgirdome premjerinius Vytauto V. Jurgučio, Gailės Griciūtės, Arturo Bumšteino, Jono Jurkūno ir Lino Rimšos kūrinius. Juos atliko meistriškumu pasižymintys, Lietuvoje gerai žinomi atlikėjai – Andrius Puplauskis (elektrinis fagotas), Liudas Mockūnas (saksofonas) ir Tomas Kulikauskas (perkusija).

Įdomus G. Griciūtės kūrinys „Outtakes from the Mind of a Happy Man“ (fagotui ir elektronikai). Autorę inspiravo šveicarų psichologas Hermannas Rorschachas. Kūrinio sumanymą perteikė A. Puplauskis, balsu (žodžiais) ir muzika interpretuodamas rašalo dėmes kaip partitūrą. Kūrinyje girdėjau nemažai improvizacijų, kuriose atlikėjas galėjo išlaisvinti savo muzikines pajautas, skleisdamas savas interpretacijas. Šiam, kaip ir kitiems vakaro kūriniams specialiai buvo paruošta fonograma, kuri papildė gyvą grojimą. Iš tiesų kūrinio idėja įdomi, tačiau gaila, jog įpusėjus dėmesys pradėjo slopti.

Sparčiai augusiai ir daug užauginusiai, nuo spektaklių apgriuvusių sienų scenografijose prasidėjusiai „Menų spaustuvei“ – penkiolika. Prieš penkiolika metų raudonu žmogeliuku žymima įstaiga įsikūrė keisto pavadinimo gatvelėje senamiestyje. Tada Šiltadaržio gatvė dar vadinosi skersgatviu, juodoji salė – raudonąja, o jaunųjų menininkų pasirodymai sušildydavo neremontuotas ir jiems nepritaikytas patalpas, ėjimui į tokius spektaklius pridėdami industrinės romantikos prieskonių.

Po „Menų spaustuvės“ stogu užaugo ne vienas talentingas menininkas, savo jėgas scenoje išbandė daugybė jaunų, savęs ieškančių kūrėjų ir atlikėjų, renovuotose erdvėse ėmė suktis vis daugiau užsienio menininkų ir vis daugiau žiūrovų, jaukias vietas darbui ir puikias sąlygas kūrybai atrado rezidentai. „Menų spaustuvė“, tarsi šiltnamis globojusi rezidentus ir savo projektų dalyvius, tapo stipria jėga skleidžiančia šiuolaikinius scenos menus. Dažnai palaikoma teatru, tačiau drąsiai teigianti esanti daugiau nei scena: tai antrieji namai gausiai bendruomenei, kūrybos erdvė vietiniams ir tarptautiniams rezidentams, naudingos literatūros archyvas ir pagal savo amžių paaugliškai pasispardanti bei taisyklėms nepaklūstanti organizacija.

Keistai jaučiuosi rašydamas apie naujausią Artūro Areimos spektaklį „Klamo karas“. Ir taip yra ne todėl, kad manęs jis nebūtų sujaudinęs ar jame keliamos problemos manęs nė kiek nedomintų. Tad visgi, iš kur tas keistumo jausmas, kurį įvardinčiau rašymo dykumoje būsena? Manau, priežastys kelios. Pirma, kiek Lietuvos teatrų repertuaruose matote spektaklių, skirtų klausimams, kuriuos kelia Areimos „Klamo karas“? Antra, lyg ir kvepia vaikystės ar paauglystės bėdomis, kurių šiaip jau dauguma linkę viešai nesvarstyti – nes juk normaliam žmogui jos tyliai (kad ir su slaptais apsilankymais pas psichoterapeutą) praeina, o viešai apie jas kalba tik silpnos, neurotiškos ir kerštingos asmenybės. Ir trečia, tas kalbėjimo apie „Klamo karą“ dykumoj jausmas yra tiesioginio konteksto išdava – šis Areimos spektaklis nutylėtas beveik visų kritikų (išskyrus Mildą Brukštutę, bet ir tai – jos kritinės pastabos gana formalios ir net abejingos...). Tad, susumavus minėtas priežastis, kaip kokioje vidurinėje mokykloje apima baimė, kad neprotingai kažką pasakysiu ar iškelsiu pernelyg idiotiškus klausimus.

Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp kitokio teatro vaikams ir mums vis dar įprasto, nekitokio yra tas, kad pirmajame patiriama daug mažiau streso. Teatras jame tarytum įžeminamas: jis nebėra tas aukštasis menas – begalinio susikaupimo ir pagarbos reikalaujanti kultūra. Čia viskas, bent iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau, santūriau, ramiau. Tokiame teatre primygtinai nenurodinėjama, kaip jaustis ir ką suprasti, paliekant vaikui teisę būti įprastu, pernelyg nesusijaudinusiu savimi.

Šiųmetis, jau septintasis festivalis „Kitoks“, apsiginklavęs šūkiu „įsivaizduoti paprasta!“, pasiūlė penkis ganėtinai skirtingus spektaklius. Pagrindinis jų skirtumas – tai orientavimasis į skirtingas amžiaus grupes, o panašumas – gilinimasis ne tiek į patį teatrą, kiek į buvimo jame būdus. Iš tiesų, ne tiek daug trūko, kad matytus reginius būtų galima priskirti kitam festivaliui – mažajam (ar mažųjų) „Naujojo cirko savaitgaliui“.

Visi „Menų spaustuvėje“ pristatyti užsienio svečių darbai (lietuvių spektaklių šiais metais iš viso nebuvo) pasižymėjo interaktyviais sprendimais. Dažniausia vaikai buvo skatinami prisidėti prie paties spektaklio kūrimo ir kartu, pasirinkus savąjį žiūros kampą, suprasti jį individualiai, savitu būdu. Toks neįpareigojantis – mat viskas, net ir abejingumas, tinka – buvimas ir interpretacijos laisvė, be abejo, turi savo kainą. Šįkart tai buvo istorija – nuoseklaus ir prasmingo (gal todėl, kad tai asocijuojasi su pastaruoju metu nemadingu ar nepriimtinu moralu) pasakojimo atsisakymas.

Sausio 12–17 dienomis „Menų spaustuvė“ taps erdve skirta vaikams, jų tėvams ir mokytojams bei visiems, norintiems pamatyti KITOKĮ teatrą vaikams ir jaunimui. Šių metų festivalio šūkis – „Įsivaizduoti paprasta!“, tad ir spektakliai lavins jaunųjų žiūrovų vaizduotę ir įkvėps ja pasinaudojus išvysti dar daugiau spektaklių magijos. Per šešias festivalio dienas trupės iš Belgijos, Norvegijos ir Ispanijos parodys penkis spektaklius, o lektoriai iš Lenkijos ves seminarą pedagogams apie Forumo teatro edukacines galimybes.

„Jau septintus metus festivalis KITOKS lieka ištikimas savo idėjai, todėl šiemet, kaip ir kiekvienais metais, pristato labai skirtingų žanrų spektaklius įvairaus amžiaus, mąstyti linkusiems, kūrybingiems vaikams ir jaunimui. Būtent tokį žiūrovą festivalis KITOKS ugdo jau ne vienerius metus“, – nuosekliu festivalio dėmesiu žiūrovui džiaugiasi jo koordinatorė Jolita Balandytė, – „Kaip ir ankstesniais metais šio festivalio spektakliai interaktyvūs, pristatomi neįprastai įrengtose erdvėse, pasižymintys vaizdingumu ir skatinantys vaizduotę. Taip pat, kaip visada, stengiamės naikinti tą vadinamąją „ketvirtą sieną“, skiriančią žiūrovą nuo scenos: kviečiame žiūrovus prisiliesti prie dekoracijų, pabendrauti su aktoriais ir patiems tapti spektaklio dalimi.”

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.