Beveik mėnesį trukęs „Kino pavasaris“ (kai kuriuos programos filmus galima pasižiūrėti iki balandžio 18 d.) virto kasdiene rutina. Festivaliui įpusėjus, ilgesingai prisiminiau šiųmetę Berlinalę – penkios peržiūrų dienos ir papildomas savaitgalis, per kurį rodomi tik apdovanoti filmai. Intensyvu, bet, regis, filmų pamačiau net daugiau.

Kol laukėme „Kino pavasario“ konkursinės programos pradžios, pasižvalgėme po „Panoramą“, juolab kad pats pavadinimas suponuoja, jog filmai atrinkti stengiantis perteikti dabartinio kino tendencijas. Deja, šios, mūsų manymu, nieko gero nežada: gali susidaryti gana liūdnas ir vietomis net komiškas vaizdas.

„Pagalbos linijos“ darbuotoja Justė (Milda Noreikaitė) bando suprasti, kas kankina Anatolijų. Jis tik skambina ir siūlo susitikti, bet iš užuominų galima nuspėti ir vaikino norą nusižudyti. Kas tas Anatolijus ir ar jis įvykdė savo ketinimus, taip ir nesužinosime, nors Tomo Smulkio filmo „Žmonės, kuriuos pažįstame“ (Lietuva, 2020 ) pradžią galima suvokti ir kaip priešmirtinį jo minčių srautą.

Naujasis „Kinas“ neatsisakė tradicijos pristatyti „Kino pavasarį“, nors šiemet šis ne toks ilgas ir programos taip pat trumpesnės. Festivalis dar vyksta ir jo rengėjų rekomendacijos naudingos, juolab kad dalis filmų, matyt, pratęs savo gyvenimą ir lietuviškose virtualiose platformose. Tad pravers ir filmų recenzijos: Linas Vildžiūnas recenzuoja Tsai Ming-liango „Dienas“, Ieva Kotryna Skirmantaitė – Hong Sang-soo „Moterį, kuri pabėgo“, o Gediminui Kuktai patiko Małgorzatos Szumowskos kartu su Michału Englertu režisuotas nuorodų į Andrejaus Tarkovskio „Stalkerį“ kupinas pasišaipymas iš stebuklingų prasmingo gyvenimo receptų ieškančių šiuolaikinių turčių „Sniego daugiau nebus“.

Noktiurno žanras atsirado dar viduramžiais. Tada tai buvo katalikų mišių dalis, atliekama tarp vidurnakčio ir paryčių, kai pradeda švisti. XVIII a. noktiurnas virto kameriniu kūriniu, atliekamu gryname ore. Bet jau kitame šimtmetyje jis tapo romantizmo vizitine kortele. Pasak muzikos istorikų, romantikai mėgo naktį – laiką, kai atsiveria siela, kai galima svajoti, galvoti ir grožėtis gamta nakties tyloje.

Prasidėjo dar vienas karantininis pavasaris, kartu su juo – ir vėl virtualus „Kino pavasaris“. Šįkart programa mažesnė. Gal ir gerai, bus galimybė nepasiklysti filmuose ir daugiau jų pamatyti. Kiną galėsite žiūrėti ne tik namie, mat, jei esate kiek prakutęs homo neoliberalus, tai galėsite daryti ir viešbutyje, už parą pakloję nemenką sumą.

Šią savaitę prasideda virtualus „Kino pavasaris“. Jo programoje galima rasti ir pernykščių, ir jau šiemet pasirodžiusių filmų. Programų daug, filmų taip pat. Atradimų žada ir retrospektyva, bet dalis kūrinių lauks, kada atsidarys kino teatrai. Išrinkome filmus, kurie gali sudominti smalsius kino žiūrovus, juolab kad smalsumo, regis, lietuvių visuomenei stinga. Šedevrai dabar vis retesni, bet originalių ar įdomių, skatinančių mąstyti filmų dar galima rasti, kad ir šio „Kino pavasario“ programoje.

Vilnius turi didelę ir atvirą širdį, išsiilgusią meno ir kultūrinių nuotykių – kultūros projektams remti paskirstė 577 tūkst. eurų – daugiausiai per visą konkurso istoriją. Šiemet sostinės savivaldybė sulaukė rekordinio dalyvių paraiškų skaičiais Kultūros rėmimo programų projektų konkurse – net 509. Atrinkti 219 puikių projektų.

Bartoszo Kruhliko filmas „Supernova“ buvo rodomas „Kino pavasario“ konkursinėje programoje. Pernai Gdynėje, Lenkų kino festivalyje, „Supernova“ pelnė geriausio debiutinio filmo apdovanojimą. Supernova – sprogstanti žvaigždė. Tai paskutinė žvaigždės gyvavimo stadija. Perėjus į supernovos stadiją, žvaigždės sukaupta energija staiga atpalaiduojama, materija plinta iki 30 tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu. Apie filmo atsiradimo istoriją, kūrybos procesą ir kitus sprogimus režisierių kalbino Brigita Kulbytė.

„Kino pavasaris“ rodo naujausią Keno Loacho filmą „Atsiprašome, neradome jūsų“ („Sorry We Missed You“, D. Britanija, Prancūzija, Belgija, 2019), kurio premjera pernai įvyko Kanuose. 1936 m. gimęs Loachas – vienas didžiųjų šių dienų kino kūrėjų, jo filmai dukart pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Loachas – teisininkas, bet baigęs Oksfordo universitetą atsidėjo darbui teatre. 7-ajame dešimtmetyje BBC televizijoje jis sukūrė keletą ambicingų ir angažuotų reportažų, sukėlusių ne vieną politinę diskusiją. Loachas kuria realistiškus, socialiai angažuotus filmus, kritikuojančius vartotojų visuomenę ir šiuolaikinį kapitalizmą ar primenančius skausmingus Didžiosios Britanijos istorijos momentus. Matyt, todėl režisierius Lietuvoje nėra toks populiarus kaip visame pasaulyje.