Statant tiltus

Naujasis „Kinas“ neatsisakė tradicijos pristatyti „Kino pavasarį“, nors šiemet šis ne toks ilgas ir programos taip pat trumpesnės. Festivalis dar vyksta ir jo rengėjų rekomendacijos naudingos, juolab kad dalis filmų, matyt, pratęs savo gyvenimą ir lietuviškose virtualiose platformose. Tad pravers ir filmų recenzijos: Linas Vildžiūnas recenzuoja Tsai Ming-liango „Dienas“, Ieva Kotryna Skirmantaitė – Hong Sang-soo „Moterį, kuri pabėgo“, o Gediminui Kuktai patiko Małgorzatos Szumowskos kartu su Michału Englertu režisuotas nuorodų į Andrejaus Tarkovskio „Stalkerį“ kupinas pasišaipymas iš stebuklingų prasmingo gyvenimo receptų ieškančių šiuolaikinių turčių „Sniego daugiau nebus“. Neringa Kažukauskaitė rašo apie Viktoro Kosakovskio „Gundą“, kurią „Kino pavasaris“ planavo rodyti tik kino teatre, bet šio filmo, matyt, dar teks palaukti. Palaukti teks ir kelių šiųmetės retrospektyvos filmų, tarp kurių ir Larisos Šepitko „Pakilimas“. Pastarajam filmui skirta 1977 m. „Kine“ išspausdinta Lino Vildžiūno recenzija, kuria pradedami prisiminti turtingi žurnalo archyvai.

Ankstesniais metais „Kino pavasaris“ surengdavo ne vieną lietuviško filmo premjerą. Šiemet jų nedaug – keli trumpo metražo filmai ir pagrindiniame festivalio konkurse dalyvaujantis Tomo Smulkio debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“. Apie filmą režisierių pakalbino Daiva Juonytė. Smulkis neslepia: „Tai mano pirmas ilgametražis filmas, ir aš norėjau jį kurti taip, kaip jaučiu, būti sąžiningas sau. Tą visada sakiau ir savo kūrybinei grupei.“

Rūta Birštonaitė parašė ir šių metų „Kino pavasario“ filmo (bent jau man svarbiausio) „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ režisieriaus Radu Jude’s portretą. Sutinku su jos mintimi, kad tai „autoironiškas opus magnum, susėmęs ligtolinio Jude’s kino stiliaus ypatumus ir temas: dokumentinę miesto poetiką, balansavimą tarp farso ir tragizmo ir, žinoma, neprilygstamą personažų pasirengimą konfliktuoti visais įmanomais klausimais“. Man patinka Jude’s įniršis, jo atsisakymas priimti degraduojančią šių dienų tikrovę, susitaikyti su ja ir su minios nuomone, kuri vis dažniau tampa valdžios įrankiu. 

Virtualiose platformose jau rodomas Andrejaus Končialovskio filmas „Brangūs draugai!“, pernai Venecijoje apdovanotas už geriausią režisūrą. Ta proga Živilė Pipinytė straipsnyje „Pokalbiai prie rojaus vartų“ prisimena ilgą šio režisieriaus kūrybinį kelią, apimantį per penkiasdešimt filmų, ir dažnai prieštaringus jų vertinimus: „Končialovskį jo kolegos ir kritikai periodiškai kaltina oportunizmu (anksčiau vadino Maskvos pižonu), bet geriau įsižiūrėjus, Rusijos tema jo filmuose niekad nebuvo tik dekoratyvinis elementas, o personažų dramos vienaip ar kitaip buvo susietos su istorinėmis šalies permainomis.“

Dar vienas „Kino“ portretas skirtas aktorei Frances McDormand, ir tai suprantama – ne už kalnų „Oskarų“ ceremonija ir aktorė bei filmas „Klajoklių žemė“, kuriame ji atlieka pagrindinį vaidmenį, greičiausiai bus tarp nugalėtojų. Santa Lingevičiūtė rašo, kad aktorės filmografijoje – 68 vaidmenys: „Visų tikrai neįmanoma aptarti, tad apsiribosiu savo pačios atrinktais penkiais geriausiais pirmaplaniais ir penkiais antraplaniais vaidmenimis.“ Lingevičiūtė rašo ne tik apie McDormand vaidmenis, bet aptaria ir jos kelią į kiną: „Visą savo karjerą, trunkančią jau keturis dešimtmečius, Frances McDormand vaidino moteris, kurios patrauklios, bet retai gražios, traukiančios, bet ir spygliuotos.“ Savaip tekstą papildo ir Laimos Kreivytės recenzija, skirta Chloé Zhao režisuotai „Klajoklių žemei“.

Tradicinė Ramūno Pronckaus „Namų kino“ apžvalga šiame žurnalo numeryje kitokia – tai ne atskirų filmų pristatymas, o paties autoriaus bandymas įrodyti, pirmiausia sau, kad kartais galima atsisakyti rimtų filmų bei ambicijų ir ramia sąžine nuosavoje lovoje žiūrėti beverčius filmus: „Sėdžiu pataluose ir paprastai žiūriu viską, kas, kaip mėgsta sakyti, neverčia galvoti, kas prajuokina ir įkvepia, liudija, kad viskas yra arba gali būti gerai, taigi bet ką, kas transliuoja vienokį ar kitokį tikėjimą dabartimi ir ateitimi.“

Tokius filmus dažniausiai ir rodo lietuviškos televizijos, bet Izoldos Keidošiūtės parengtas išsamus LRT žadamų rodyti filmų anonsas žada ir daugiau. Netrukus per LRT ir „LRT Plius“ bus galima pamatyti ir garsių lenkų režisierių, ir tikro trash meistro Johno Waterso filmų, ir net Michelio Hazanaviciaus filmą apie Jeaną-Lucą Godard’ą bei jo revoliucingus 1968-uosius „Manasis Godaras“, ir vieno nuostabiausių kinų kūrėjų Zhia Zhang-ke retrospektyvą. Gražu, nes, prisipažinsiu, lietuvių politikai gali ne vieną atbaidyti – dažnai pamatęs LRT ekrane postringaujant kokį nors abejotinų tautos dorybių saugotoją, iškart perjungiu kanalą.

Vilties, kad kino teatrai netaps prisiminimų muziejais, suteikia Brigitos Bielskės interviu su Medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ tyrimo „Projektorinė. Kino teatras regione“ koordinatorėmis Raimonda Tamulevičiūte ir Austėja Kuskiene. Jos tyrinėjo, kaip Lietuvos regionuose sovietmečiu funkcionavo kinas: kur buvo rodomi filmai, kas juos žiūrėjo, koks buvo kino vaidmuo, žiūrovų įpročiai ir ritualai. Seniems kino teatrams skirtas ir Pipinytės feljetonas „Mažos salės, dideli jausmai“.

Audrius Stonys šiame „Kine“ atsisveikina su operatoriumi Jonu Griciumi, kuris daugiau nei prieš pusę amžiaus padėjo debiutuoti ne vienam lietuvų kino klasikui. Stonys rašo: „Jono Griciaus išėjimo akimirką griuvo tiltas, jungęs mus su Vytauto Žalakevičiaus, Arūno Žebriūno, Raimondo Vabalo karta. Per akimirką tai, kas buvo gyva, apčiuopiama, jaučiama, tapo istorija.“

„Pakilimo“ recenzija pradėtą naują rubriką „Iš „Kino“ archyvo“ pratęsia Kristinos Jurgaitės straipsnis „Ar egzistuoja „moteriškas“ kinas?“. Žurnale jis buvo išspausdintas 1975-aisiais, bet jo herojės Agnès Varda, Vera Chytilova, Kira Muratova ar Larisa Šepitko ir jų filmai iki šiol neprarado nei aktualumo, nei kinotyrininkų susidomėjimo. Užtat „Kino istorijų“ herojė Sue Lyon dėmesio sulaukė jau mūsų laikais. Visus Stanley Kubricko „Lolitoje“ debiutavusios aktorės filmus Lietuvoje, ko gero, matė tik Aleksas Gilaitis. Jo tekstas atverčia visai netyrinėtą pas mus kino istorijos puslapį.

Jūsų – Jonas Ūbis