Kinas
Noktiurno žanras atsirado dar viduramžiais. Tada tai buvo katalikų mišių dalis, atliekama tarp vidurnakčio ir paryčių, kai pradeda švisti. XVIII a. noktiurnas virto kameriniu kūriniu, atliekamu gryname ore. Bet jau kitame šimtmetyje jis tapo romantizmo vizitine kortele. Pasak muzikos istorikų, romantikai mėgo naktį – laiką, kai atsiveria siela, kai galima svajoti, galvoti ir grožėtis gamta nakties tyloje.
Gianfranco Rosi dokumentinis filmas „Notturno“ (Italija, Prancūzija, Vokietija, 2020) paiso žanro taisyklių. Didžioji filmo dalis nufilmuota naktį, tik filmavimo vietos visai ne idiliškos. Tai Libanas, Sirija, Irakas ir Kurdistanas. Ten arba tebevyksta karas, arba bandoma susidoroti su jo pasekmėmis. Tą kasdien išgyvenamą (arba prisimenamą) siaubą Rosi akcentuoja nuo pat pirmųjų filmo akimirkų, kai pagyvenusios moterys juodais drabužiais suka ratus po tamsias erdves ir tik iš jų raudų supranti, kad čia buvo kalėjimas, kuriame nukankinti ir nužudyti jų sūnūs.
Priešingai nei ankstesniuose filmuose „Šventasis greitkelis“ ar „Liepsnojanti jūra“, Rosi retai kalbina karo keliuose sutiktus žmones. Jis stebi jų kasdienybę, kuri savaime iškalbinga, fiksuoja detales, iš kurių pamažu ir gimsta jo noktiurno melodija. Tokie kadrai įsimena ilgam: paryčiais į improvizuotas kareivines sugrįžusios kurdų karės šildosi rankas, priglaudusios jas prie virdulio, muzikantas su būgnu vaikšto tuščiomis miesto gatvėmis, traukdamas ilgesingą meilės dainą, o miestas – lyg atgijusi „Tūkstančio ir vienos nakties“ dekoracija, berniukas Ali pakelėje laukia medžiotojų, kurie jį nusamdys dienai už penkis dolerius, kad kaip šuo laukuose rinktų nušautus paukščius. Ali ir pats medžioja, dirba įvairiausius darbus, nes išlaiko savo didelę šeimą. Užtenka pamatyti, kaip jis žiūri į mažuosius broliukus ir sesutes, sugulusius ant grindų ir ruošiančius pamokas, kad išvargusiame Ali žvilgsnyje pamatytum sudėtingų jausmų dramą.
Su vaikais siejasi ir baisiausias filmo epizodas, kai izidų vaikai pasakoja psichologei, o paskui ir žiūrovams, ką pavaizdavo savo piešiniuose. Tai prisiminimai apie „Islamo valstybės“ nelaisvėje praleistą laiką. Piešiniuose – kertamos aukų galvos, deginamos moterys, mušami vaikai. Vaikai iki šiol bijo nakties, nes negali pamiršti patirto fizinio skausmo ir psichologinės prievartos. Rosi juos filmuoja ryškioje dienos šviesoje, leidžia kalbėti, atsiverti, bandyti susitaikyti su praeitimi.
Režisierius nekomentuoja ir neteisia savo personažų, nors psichiatrijos gydykloje filmuotas scenas galima traktuoti ir kaip ironišką komentarą. Gydytojas keliems pacientams siūlo statyti spektaklį ir išdalija tekstus. Taip „Notturno“ atsiranda svarbus leitmotyvas – savo tekstą besimokantys pacientai. Tekstai itin patriotiški, antiamerikietiški ir antidemokratiški, kupini meilės tėvynei patoso, o per repeticijas scenoje rodomi senos ir naujos kino kronikos kadrai ir skamba „Mawtini“. Daina pasirodė girdėta ir netrukau ją rasti internete – tai neoficialus Irako himnas, anksčiau buvęs ir Palestinos himnu. Tada supratau, kodėl Rosi nenurodo filmavimo vietų: arabų pasaulio ir kultūros ribas nubrėžti sunku, jei viena daina įvardija kelias tėvynes.
Banalybė, bet pakartosiu: tikroji dokumentika plečia pasaulio, o kartu ir savęs suvokimo ribas. Švedijoje gyvenantis lenkų dokumentininkas Jerzy Sladkowskis filmus kuria Rusijoje. Naujausias „Karti meilė“ („Gorkaja liubov“, Švedija, Lenkija, Suomija, 2020) prieš pat pandemiją buvo filmuotas Volga plaukiančiame kruiziniame laive „Maksimas Gorkis“. Nuo pat pirmųjų kadrų filmas trikdo, ir iškart nesupratau kodėl. Keturiasdešimtmetė Oksana su ašaromis akyse klausia, matyt, neseniai sutikto, nes kruizas tik prasidėjo, neišvaizdaus pilvoto Juros, kokia yra gyvenimo prasmė, prieš tai papasakojusi jam apie Kareno Šachnazarovo „Anos Kareninos“ versiją, esą viena moteris sužlugdė trijų vyrų – sutuoktinio, meilužio ir sūnaus – gyvenimą.
Sladkowskio personažai – muzikų pora, laive vyro ieškanti piršlė, dvidešimt dvejus metus bandanti susituokti pora, jauna moteris, abejojanti, ar nori likti su draugu, su kuriuo gyvena jau ketverius metus, desperatiškai susirasti mylimą vyrą trokštanti pagyvenusi blondinė, Oksana, svarstanti, ar skirtis su vyru, ir grafomaniškas dainas kuriantis Jura – lyg plačios rusų sielos iliustracijos. Šiek tiek juokingos, o kartais net groteskiškos. Puikus operatorius Wojciechas Starońis juos filmuoja iš labai arti, fiksuodamas kiekvieną žvilgsnį ir ašarą, o ašaras čia lieja visi – ir vyrai, ir moterys. Kruizas, neįpareigojančios atostogos, stebint spalvingus Volgos pakrančių peizažus „Karčioje meilėje“ virsta komiška melodrama, labiau primenančia kokį nors televizijos šou apie antrosios pusės ieškančius pagyvenusius žmones. Todėl ir sunku patikėti tais kameros iš arti nufilmuotais intymiais monologais, skambančiais dainų fone, nors kai kurios situacijos ir sukelia nuoširdų juoką.
„Kino pavasario“ dienos bėga greitai, bet savo laukiamiausio šių metų festivalio filmo – Viktoro Kosakovskio „Gundos“ (kaip ir Chaitanya Tamhane’s „Mokinio“) jau nebesitikiu pamatyti: jie buvo numatyti rodyti kino teatre, o situacija patys žinote, kokia. Laimė, vienas svarbiausių šiųmetės festivalio retrospektyvos filmų – Luciano Pintilie „Atkūrimas“ („Reconstituirea“, Rumunija, 1967) – virtualioje kino salėje prieinamas. Šis filmas laikomas svarbiausiu ir geriausiu rumunų kino istorijoje, bet savo šalyje buvo uždraustas iki 1990 metų. Tai pasakojimas apie du studentus, kurie po girtų muštynių atsiduria areštinėje ir turi priešais kamerą atkurti muštynes kuriamam edukaciniam filmui apie chuliganizmo žalą. Rodydamas iš pirmo žvilgsnio komiškas scenas, Pintilie atskleidžia skausmingą totalitarinės valdžios absurdą. Atkuriamas įvykis tampa ne tik reginiu, bet ir taiklia visuomenės metafora.
