Pasaulį galima pamatyti ir taip

Šią savaitę prasideda virtualus „Kino pavasaris“. Jo programoje galima rasti ir pernykščių, ir jau šiemet pasirodžiusių filmų. Programų daug, filmų taip pat. Atradimų žada ir retrospektyva, bet dalis kūrinių lauks, kada atsidarys kino teatrai. Išrinkome filmus, kurie gali sudominti smalsius kino žiūrovus, juolab kad smalsumo, regis, lietuvių visuomenei stinga. Šedevrai dabar vis retesni, bet originalių ar įdomių, skatinančių mąstyti filmų dar galima rasti, kad ir šio „Kino pavasario“ programoje.

„Barbarų belaukiant“ („Waiting for the Barbarians“, JAV, Italija, 2019)

Bevardės imperijos pakraščiuose įsikūrusios karinės įgulos vado (Mark Rylance) gyvenimas teka ramiai, beveik be incidentų su vietos gyventojais. Ramybę sudrumsčia pulkininko Džolo (Johnny Depp) atvykimas. Atvykęs iš sostinės, jis turi patikrinti pranešimus, kad valstybės sienai iškilo grėsmė – ją rengiasi pulti stepėse gyvenantys klajokliai, imperijoje vadinami barbarais. Apklausdamas čiabuvius pulkininkas mano, kad tikslas pateisina priemones. Miestelio kalėjime daugėja suimtųjų, o pulkininkas tęsia masinius „tardymus“. Įgulos vadas nusprendžia pasipriešinti prievartai, nes pradeda suprasti, kad imperija, kuriai jis tarnauja, yra blogio imperija. Netrukus jis bus paskelbtas išdaviku...

Pagal 1980 m. parašytą Nobelio premijos laureato J.M. Coetzee’s romaną sukurtas filmas – Kolumbijos režisieriaus Ciro Guerros pirmasis filmas anglų kalba. Filmo autoriams pavyko perteikti beprasmybę, kuri yra bet kurio totalitarinio režimo, priversto nuolat „išradinėti“ vis naujus priešus tam, kad pateisintų savo egzistavimą, pagrindas.

„Daina be pavadinimo“ („Canción sin nombre“, Peru, 2019)

Melinos León filmas perkels į 1988-ųjų Peru, karščiausias politinės krizės dienas. Iš Andų kalnų kilusi mergina Georgina patiki pažadais, kad gimdymas klinikoje jai bus nemokamas. Bet dukrelė tik gimusi dingsta. Georgina padarys viską, kad surastų kūdikį, tačiau jai niekas nenori padėti. Galiausiai ji patenka į populiaraus dienraščio redakciją ir žurnalistas Pedro imasi tyrimo. Jie abu visuomenės atstumtieji ir tai iš dalies padeda režisierei paversti pasakojimą parabole, kurioje ryškus ne tik kafkiškas motyvas, bet ir įspūdingos muzikinės scenos.

„Daugiau niekada nebesnigs“ („Śniegu już nigdy nie będzie“, Lenkija, Vokietija, 2020)

Kartu su operatoriumi Michału Englertu režisuotą Małgorzatos Szumowskos filmą („Veidas“, „Kūnas“) Lenkija pristatė „Oskarui“. Jo pagrindinis veikėjas – Lenkijoje dirbantis ukrainietis Ženia (Ukrainoje gimęs britų aktorius Alecas Utgoffas). Jis yra masažuotojas. Ženia pasitiki uždarame kvartale gyvenantys turtingi klientai – jie jam patiki ne tik savo kūnus, bet ir paslaptis bei nerimą. Pamažu Ženia pavirsta šių žmonių guru, tačiau, regis, jam niekas nedaro įspūdžio. Visiems vienodai jautrus, jis turi ne tik gydančias rankas, bet ir paslaptį, kuria nenori dalytis su pasauliu. Szumowska sako: „Filme kalbame apie šiuolaikinio žmogaus, europiečio būseną. Tuose žmonėse žioji dvasingumo skylė. Žiūrime į visuomenę, kuri tarsi viską ir turi, bet kartu jaučia tuštumą. Ir tada ieško naujo nuodėmklausio: masažuotojo, kosmetologės, kažko, žinančio stebuklingą dietą.“

„Dienos“ („Rizi“, Taivanas, 2020)

Šis filmas – tai unikalaus kino kūrėjo Tsai Ming-liango sugrįžimas į kiną po ilgesnės pertraukos, kai režisierius kūrė eksperimentinius projektus ties videomeno riba. „Dienos“ – tai meditatyvus pasakojimas apie dviejų vyrų susitikimą. Jie gyvena skirtingose šalyse, bet vienai nakčiai susitinka tame pačiame taške. Filme nenuskamba nė viena replika, jis neturi subtitrų (tai principinis režisieriaus sprendimas). Vienintelis garsas – beveik neatpažįstamai sulėtinta Chaplino „Didmiesčio žiburių“ melodija, kurią groja muzikinė dėžutė. Kaip ir ankstesni režisieriaus filmai („Upė“, „Skylė“, „Nenoriu miegoti viena“), šis pasakoja apie didmiesčio žmogaus vienatvę, benamystę ir meilės paieškas.

„Gunda“ (Norvegija, JAV, 2020)

Viktoras Kosakovskis kuria unikalius dokumentinius filmus, nesvarbu, ar filmuotų pro savo buto balkono langą, ar antipoduose. „Gundos“ herojė – paršavedė kiaulė, jos paršeliai, karvės ir vištos. Filme nėra žmonių, dialogų ir net muzikos: tik gyvūnai ir gamtos garsai. Bet jis apie tai, kad ne tik žmonės gali jausti. Tarp „Gundos“ prodiuserių – Joaquinas Phoenixas, kuris, kaip ir režisierius, yra veganas ir kovotojas už gyvūnų teises. Kosakovskis ir antrasis operatorius Egilas Haskjoldas Larsenas dalyvauja gyvūnų gyvenime, bet lieka nematomi: ekrane – milžiniški gyvūnų planai, galima įsižiūrėti į jų veidus (kitaip nepasakysi). Filme nėra sentimentalumo, vujerizmo ar menkinančio požiūrio, tik susižavėjimas gyvybės formų įvairove.

„Mokinys“ („The Disciple“, Indija, 2020)

Chaitanya Tamhane’s filmas – vienas didžiųjų pernykštės Venecijos atradimų. Tai pasakojimas apie jauną muzikantą Šaradą, kuris visą gyvenimą siekia tapti klasikinės muzikos ragos virtuozu ir išgarsėti. Veiksmas prasideda, kai tėvas įkvepia sūnų lankyti tradicinės muzikos pamokas. Tačiau „Mokinys“ – tai ir pasakojimas apie buvimo mokiniu prasmę (Šarado santykiai su mokytoju rodomi visą filmą), ir apie meno tikslą, ir apie sėkmę. Kartu tai ironiška tragikomedija apie nevykėlį, kuris myli meną, bet šis jam abejingas. Šaradas pasirengęs viskam, net pažeminimui, kad išgarsėtų. Laikui bėgant jis pradeda suprasti, kad net tėvai nelinkę pateisinti tokio pasiaukojimo, ir jaučiasi vis vienišesnis.

„Moteris, kuri pabėgo“ („Domangchin yeoja“, P. Korėja, 2020)

Sinefilų numylėtinio Hong Sang-soo filmo grožis ir prasmė atsiveria palaipsniui, jo siužetas minimalus. Filmo herojė Gumhi, kurią suvaidino režisieriaus mūza Kim Min-hee, pasinaudojusi tuo, kad vyras išvyko į komandiruotę, lanko senas drauges. Visoms ji pasakoja tą patį: kad penkerius metus praleido kartu su vyru, kuris mano, kad mylimieji kasdien turi būti kartu. Gumhi nežino, ar myli vyrą, bet užtenka, kad kasdien jaučiasi mylima. Draugės skirtingos, bet kiekviena savaip supranta meilę, vienatvę, santykius su vyrais ir stengiasi gyventi savo gyvenimą. Atsitiktinis susitikimas su buvusiu mylimuoju tik paskatins įsižiūrėti į Gumhi ir pabandyti įminti mįslę, koks iš tikrųjų yra jos pabėgimo tikslas.

„Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ („Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“, Rumunija, 2020)

Šiųmetinės Berlinalės nugalėtojas išsiskiria ir kinematografine forma, ir aktualia ištarme. Filmas buvo kurtas pandemijos metais laikantis visų socialinės higienos taisyklių, bet kalba ne apie ją, o apie šiuolaikinę visuomenę, skendinčią veidmainystėje ir mele. Prieš porą metų taip pat „Kino pavasario“ rodytame filme „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (2018) Radu Jude jau provokavo savo tėvynainius, kurie nepriėmė filmo herojės intelektualės pastangų per nacionalinę šventę rekonstruoti vieną Holokausto tragedijos epizodų. „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ dar provokatyvesnis ir groteskiškesnis. Filmas prasideda „namų porno“: mokytojos Emilijos vyras nufilmavo jų seksą telefonu, bet įrašas išplito internete, ir įtūžę mokinių tėvai reikalauja mokytojos galvos. Jude fiksuoja miestą, kurio gatvėmis Emilija eina į susirinkimą, rodo sąvokų, kurios netrukus nuskambės susirinkime, koliažą ir susirinkimą, kur tėvai piktinasi ne tiek pornografiniais vaizdais, kiek tuo, kad mokytoja kalba mokiniams apie Holokaustą ir liepia skaityti Hannah Arendt. Jude yra kalbėjęs, kad kinas turi būti tikrovės tyrinėjimo priemonė. Režisierius neslepia pasidygėjimo savo tėvynainiais ir leidžia jiems pamatyti save filmo veidrodyje. Jo tyrinėjimo išvados, deja, gerai suprantamos ir Lietuvoje, aptarinėjančioje kad ir Stambulo konvenciją.

„Notturno“ (Italija, Prancūzija, Vokietija)

Sukūręs Berlyno „Auksiniu lokiu“ apdovanotą „Liepsnojančią jūrą“ apie migrantų krizę Lampedūzos saloje, Gianfranco Rosi trejus metus praleido Artimuosiuose rytuose – Sirijoje, Irake, Kurdistane, Libane. Filme jis rodo, kad vykstant pilietiniams karams, teroro aktams, krentant bomboms ir žlungant diktatūroms, nepaisant siaubingų sąlygų taikus gyvenimas tęsiasi. Šalia fronto linijos žmonės stato namus, dirba, gamina maistą, auklėja vaikus. Kaip ir ankstesniame filme „Šventasis greitkelis“, Rosi kuria įvairių žmonių ir susitikimų mozaiką, kurią jungia veiksmo vieta – konflikto zona ir paros metas: dauguma scenų nufilmuotos naktį, visas filmavimas ir šiaip buvo labai pavojingas.

„Quo vadis, Aida?“ (Austrija, Prancūzija, Nyderlandai, Vokietija, Norvegija, Lenkija, Turkija, Rumunija, Afganistanas, Bosnija ir Hercegovina, 2020)

Bosnė Jasmila Žbanič – karo buvusioje Jugoslavijoje liudininkė, ir šio karo atgarsiai girdimi ne viename jos filme. Naujausio filmo veiksmas nukels į Srebrenicą, kur serbai nužudė per septynis tūkstančius musulmonų. Šios žudynės laikomos didžiausiomis Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Filmo herojė Aida yra JT taikdarių kontingento vertėja. Kai 1995-aisiais į Srebrenicą įžengia serbų būriai, moteris supranta, kad „Mėlynieji šalmai“ nesustabdys kraujo praliejimo, ir daro viską, kad išgelbėtų bent savo vyrą ir sūnus.