Debiutinis Lauryno Bareišos „Piligrimai“ (Lietuva, 2021) – pirmasis vaidybinis filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, laimėjęs Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programos „Juodojo liūto“ statulėlę. Filmas ir jo sėkmė nekukliai primena du dalykus: kad savus reikia mylėti (net ir be statulėlių), ir kartais, kad pasiektum žiūrovų (ne vien lokalių) širdis, visai nereikia sukrėsti, šokiruoti ar parodyti kažką monumentalaus. Užtenka istorijos, kuri paliečia.

Dokumentiniame filme „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“, Vokietija, 2021) režisierė Maria Speth pasineria į daugiakultūrės klasės gyvenimą mažame Štadalendorfo mieste. Tris su puse valandos trunkančiame filme stebime mokinių raidą ir netradicinius mokytojo Dieterio Bachmanno metodus. Mums vaizduojamas subtilus ir užburiantis ugdymo procesas, įtikinantis jo svarba ir stebuklais, kuriuos gali padaryti.

Antanas Mončys (1921–1993) – vienas žymiausių išeivijos menininkų, palikęs gausų kūrybinį palikimą: skulptūrų, figūrinių kompozicijų, reljefų, antkapių, švilpių, kaukių, iliustracijų ir kt. Išvykęs iš Lietuvos, 1950 m. įsikūrė Paryžiuje ir ten nugyveno visą gyvenimą. Bet visada, net ir įsitvirtinęs Prancūzijos meno pasaulyje, jis jautėsi lietuviu, tiksliau – žemaičiu. Tą skelbia ir jam skirto filmo pavadinimas.

Šiandien mėgstam kartoti, kad nėra laiko skaityti ilgų tekstų, kad mūsų, vargšiukų, dėmesys dėl informacijos kiekio ir greičio tapo fragmentuotas, kad sunku susikaupti, kai iš tikrųjų, man regis, tiesiog neturim valios ir toliau sau drybsom ant sofos skrolindami. Bet štai apie kelis festivalio, kurio vardas „Kino pavasaris“, filmus vis tiek ėmiau ir parašiau patogias vieno sakinio recenzijas. Ne dėl to, kad nebuvo laiko ilgesnėms (buvo). Taip norėjau.

Pernai buvo minimas lietuvių išeivijos skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) gimimo šimtmetis – organizuojami įvairūs renginiai bei parodos, rengiami tekstai. Kai kurie iš jų dar tebevyksta – pavyzdžiui, iki kovo 27 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia menininko sukakčiai skirta paroda „Veidai ir dvasios“. Kone paskutinis visų jubiliejaus renginių tvarkaraštyje – dokumentinis filmas „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. Jo premjera kovo 26-ąją įvyks Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“.

Tarp geriausių šiųmečio „Kino pavasario“ juostų – Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“ („Film balkonowy“, 2021). Kaip ir dauguma režisieriaus filmų, tai ir filosofinė parabolė, ir bandymas atsakyti į svarbius klausimus, ir įsimintini žmonių portretai. Łozińskis tiesiai neklausia, kas yra žmogus, kas yra meilė, kokia gyvenimo prasmė. Tačiau jo klausimai skatina pašnekovus formuluoti atsakymus. Pirmiausia, žinoma, sau. Pateikiame režisieriaus pokalbių su Tadeuszu Sobolewskiu („Gazeta Wyborcza“) ir Paulina Dudek (weekend.gazeta.pl) fragmentus.

„Kino pavasaris“ rodo naują Wojciecho Smarzowskio filmą „Vestuvės“ („Wesele“, 2021). Kaip ir dauguma režisieriaus kūrinių, ir šis Lenkijoje sukėlė dešiniųjų radikalų pasipiktinimą. 2004-aisiais Smarzowskis įžengė į lenkų kiną taip pat su filmu „Vestuvės“. Šio filmo pavadinimas buvo nuoroda į kelias lenkų kartas formavusią Stanisławo Wyspiańskio dramą. Jame režisierius analizavo politinės ir socialinės transformacijos poveikį lenkų visuomenei.

2022 m. vasario 24-oji pakeitė ne tik Didžiosios istorijos naratyvo kursą, bet ir kiekvieno mūsų mažąsias istorijas. Stebint vaizdus iš kovojančios Ukrainos, neapleidžia jausmas, kad galiausiai žmogiškumas, meilė ne tik kitam žmogui, bet ir gyvūnui nugalės. Beribis humanizmas ir bandymas gyventi toliau karo fone ryškus mūsų viršelį puošiančiame kadre iš filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“.

Šiųmetis „Kino pavasaris“ žada daug lietuviškų premjerų, vertingą retrospektyvą ir kelias dešimtis pasaulyje atgarsį sukėlusių filmų. Matyt, neatsitiktinai pandemijos pabaigoje, kai pradedama pavargti nuo gausių serialų, festivalio dėmesio sulaukė daugiau dokumentinių filmų. Siūlome nepražiopsoti tų, kurie iš naujo apibrėžia kino ribas ir galimybes.

Beveik mėnesį trukęs „Kino pavasaris“ (kai kuriuos programos filmus galima pasižiūrėti iki balandžio 18 d.) virto kasdiene rutina. Festivaliui įpusėjus, ilgesingai prisiminiau šiųmetę Berlinalę – penkios peržiūrų dienos ir papildomas savaitgalis, per kurį rodomi tik apdovanoti filmai. Intensyvu, bet, regis, filmų pamačiau net daugiau.