7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Būkime realistai

Kenas Loachas apie „Atsiprašome, neradome jūsų“

Parengė K. R.
Nr. 13 (1334), 2020-04-03
Kinas
Kadras iš filmo „Atsiprašome, neradome jūsų“
Kadras iš filmo „Atsiprašome, neradome jūsų“

„Kino pavasaris“ rodo naujausią Keno Loacho filmą „Atsiprašome, neradome jūsų“ („Sorry We Missed You“, D. Britanija, Prancūzija, Belgija, 2019), kurio premjera pernai įvyko Kanuose. 1936 m. gimęs Loachas – vienas didžiųjų šių dienų kino kūrėjų, jo filmai dukart pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Loachas – teisininkas, bet baigęs Oksfordo universitetą atsidėjo darbui teatre. 7-ajame dešimtmetyje BBC televizijoje jis sukūrė keletą ambicingų ir angažuotų reportažų, sukėlusių ne vieną politinę diskusiją. Loachas kuria realistiškus, socialiai angažuotus filmus, kritikuojančius vartotojų visuomenę ir šiuolaikinį kapitalizmą ar primenančius skausmingus Didžiosios Britanijos istorijos momentus. Matyt, todėl režisierius Lietuvoje nėra toks populiarus kaip visame pasaulyje.

 

Filme „Atsiprašome, neradome jūsų“ rodoma paprasta šeima. Vyras įsidarbina kurjerių įmonėje, žmona dirba slauge – prižiūri senukus ir ligonius jų namuose, vaikai – moksleiviai. Tėvai dirba kiek išgalėdami, bet skolos tik didėja. Pateikiame interviu su režisieriumi, pernai išspausdinto savaitraštyje „Polityka“, fragmentus.

 

Jums jau aštuoniasdešimt treji, turite dvi „Auksines palmės šakeles“. Neseniai prisipažinote, kad laikas į pensiją. Tačiau vis dar kuriate filmus.

Net ir nerežisuodamas filmų neužsiveriu tikrovei. Žiūriu televiziją, skaitau laikraščius, susitinku su žmonėmis ir diskutuoju apie jų bėdas. Mėgstama pokalbių su draugu ir scenaristu Paulu Laverty tema yra darbas. Kaip jis keitėsi per mūsų gyvenimą, ko dabar reikalaujama, kokie įgūdžiai vertinami. Kaip veikia draudimo sistema. Ir ar minimalus atlyginimas gali užtikrinti pagrindinių poreikių tenkinimą. Nekyla jokių abejonių, kad didžiausios ir dramatiškiausios permainos vyksta darbo organizavimo sistemoje. Ji tarnauja didesnei darbuotojų eksploatacijai, o tai normalų gyvenimą dažnai daro neįmanomą ir dar daugiau žmonių pasmerkia skurdui. Susidūrėme su sukrečiančiais atvejais ir nusprendėme apie juos papasakoti.

 

Filme „Atsiprašome, neradome jūsų“ rodote skolose paskendusio keturiasdešimtmečio samdomo darbininko – statybininko, santechniko, vairuotojo – situaciją. Jis bando dorai dirbdamas išmokėti hipotekos paskolą. Kodėl tai reikalauja tokių milžiniškų pastangų?

Galima suversti kaltę krizei, kuri vis dar nesibaigė. Didelė analitikų grupė mano, kad krizė buvo tik simptomas, o krizės priežastimi tapusios socialinės ir ekonominės problemos iki šiol lieka neišspręstos. Kalta yra gig economy – terminuotų darbo sutarčių rinka. Tai naujas valdančiųjų ginklas – darbuotojai apgaudinėjami darbo sau vizija. Užtenka, kad kas nors pasinaudos individualios veiklos arba franšizės sutartimis. Žmogui atrodys, kad jis pagaliau įgijo trokštamą nepriklausomybę. Jokių viršininkų, apibrėžtų darbo valandų. Reikia tik įsteigti nuosavą įmonę ir jis uždirbs daugiau. Tačiau praktika ne tokia rožinė. Vietoj pagerėjusios situacijos atsiranda 14 valandų darbo dienos šmėkla, papildomo uždarbio paieškos ir tikra katastrofa. Tai dar vienas žingsnis link laisvalaikio, sveikatos draudimo ir kitų reikalingų paslaugų išnykimo. Tai tiesioginis kelias į nedarbą ir asmenines tragedijas.

 

„Atsiprašome, neradome jūsų“ rodote kurjerių įmonę ir jos darbuotojus, pristatančius siuntinius Niukasle. Tačiau ar tai nėra padėties Europoje metafora?

Jei įsižiūrėsite į milžiniškas pastarųjų metų darbo rinkos permainas, pastebėsite didžiulį mažų įmonių augimą – beveik 20 procentų kasmet. Tai jos daugiausia aptarnauja globalią pardavimo sistemą. Nuo dažniausiai internete perkamos prekės pristatytojų priklauso tūkstančių darbo vietų likimas. Kiekvienais metais kurjerių įmonių daugėja, nes siuntų gausėjimas prilygsta lavinai. Vadovus slegia neįtikėtina atsakomybė, jie nuolat junta spaudimą, nes nuo jų punktualumo daugiausia priklauso įvaizdis tų, kurie gamina ir parduoda. Kad sistema būtų stipresnė, daug investuojama į stebėseną. Klientas kiekvieną akimirką gali patikrinti, kur dabar yra siuntinys arba nusipirktos prekės, koks kurjeris tuo užsiima ir kurią tiksliai valandą jis pasirodys nurodytoje atsiėmimo vietoje. Vairuotojai negali sau leisti vėluoti, jie atsiskaito už kiekvieną darbo minutę, o jei nesilaiko sutarties, yra griežtai baudžiami. Jei nusižengia kelyje, turi patys mokėti baudas. Kaip tai vadinti, jei ne vergove?

 

Visada galima atsisakyti.

Reikia turėti kur išeiti. Alternatyvos nėra, nes paskolą privaloma mokėti reguliariai. Tuo remiasi šiuolaikinis kapitalizmas. Sistemos žiaurumas kyla ir iš to, kad korporacijos kariauja tarpusavyje dėl pigesnių paslaugų. Mažina sąnaudas, prekių kainas. Tos konkurencijos pasekmė yra ne tik žmogiškų ryšių, bet ir visos mūsų planetos griovimas. Visai neperdedu. Visuotinės klimato permainos yra didžiųjų korporacijų, siekiančių užtikrinti didėjančius vartotojų poreikius ir neprarasti pelno, lenktynių rezultatas. Neužtenka sodinti daugiau medžių, jei nori išvengti katastrofos. Turi keistis ekonomikos modelis.

 

Ar tikite, kad tos permainos kada nors įvyks?

Tai priklausys nuo politikų. Paradoksas, kad dabar su vadinamuoju prekariatu geriau komunikuoja dešinė. O kairiosios, socialdemokratinės partijos (ir ne tik britų) neturi stiprių patrauklių lyderių ir prasmingos programos, kuri galėtų patraukti darbininkus, ką jau kalbėti apie vidurinę klasę. Kol kairė nepristatys vientisos vizijos, laimės kraštutiniai demagogai ir populistai, kurių politikos pagrindas yra baimė, atpirkimo ožio paieškos ir ksenofobiškų rasistinių nuotaikų skatinimas, esą kaltas yra kaimynas, tas, kurio odos spalva kitokia, arba tie, kurie kvepia kitaip. Esą svetimi atima iš mūsų darbo vietas, o blogį skleidžia sienas šturmuojantys imigrantai. Prie to dar pridėkite nekenčiamus bankininkus ir valdžią turinčius korumpuotus politikus. Tokioje atmosferoje gimsta įvairiausios sąmokslo teorijos, kurios nieko nesprendžia, nieko negarantuoja, tik stiprina įdarbinimo nestabilumą ir sukuria situacijos suvokimo regimybę.

 

Ar tai neskatina depresijos: kai kuriami filmai apie socialinę neteisybę ir stebima, kaip stiprėja visi šie negatyvūs reiškiniai?

Tik jei kinui suteikiama pernelyg didelė reikšmė. Dominuojantis žaidėjas medijų rinkoje yra Holivudas. Būkime realistai. Kokią filosofiją skiepija jauniesiems žiūrovams amerikiečių studijos, daug uždirbančios iš komiksų ekranizacijų? Supaprastintai kalbant, kad tik tie, kurie turi kokių nors antžmogiškų savybių, gali išgelbėti pasaulį. Ryšio su tikrove – nulis. Grynas eskapizmas. Ką gali padaryti toks režisierius kaip aš? Džiaugtis, kad apskritai turi nišą, kurioje dar kažkas leidžia dirbti ir duoda tam pinigų.

Parengė K. R.

Kadras iš filmo „Atsiprašome, neradome jūsų“
Kadras iš filmo „Atsiprašome, neradome jūsų“
Kadras iš filmo „Atsiprašome, neradome jūsų“
Kadras iš filmo „Atsiprašome, neradome jūsų“
Kadras iš filmo „Atsiprašome, neradome jūsų“
Kadras iš filmo „Atsiprašome, neradome jūsų“
Kadras iš filmo „Atsiprašome, neradome jūsų“
Kadras iš filmo „Atsiprašome, neradome jūsų“
Kenas Loachas filmuojant „Atsiprašome, neradome jūsų“
Kenas Loachas filmuojant „Atsiprašome, neradome jūsų“