Prasidėjo dar vienas karantininis pavasaris, kartu su juo – ir vėl virtualus „Kino pavasaris“. Šįkart programa mažesnė. Gal ir gerai, bus galimybė nepasiklysti filmuose ir daugiau jų pamatyti. Kiną galėsite žiūrėti ne tik namie, mat, jei esate kiek prakutęs homo neoliberalus, tai galėsite daryti ir viešbutyje, už parą pakloję nemenką sumą. Ir, belaukdami Godo, pasinerti į filosofinius pamąstymus – „veikti ar / ir būti“. Dar internete pamatėme, kad reklamuojami ir „popkornai snobams“. Taigi kiną galėsite ne tik žiūrėti, bet ir kaip reikiant vartoti.
Pradedame nuo atidarymo filmo – Irano režisieriaus Mohammado Rasoulofo „Blogio nėra“ („Sheytan vojud nadarad“, Vokietija, Čekija, Iranas). Pernai šis filmas Berlinalėje buvo apdovanotas „Auksiniu lokiu“. Deja, jis režisieriui reiškė ir kalėjimo nuosprendį, esą tai „propaganda, nutaikyta prieš sistemą“. Kodėl jis užsitarnavo savo šalies vadovų – sielos ekspertų – pyktį? Todėl, kad filme daug kalbama apie mirties bausmę, kuria Irane nubaudžiama be galo daug asmenų: ne tik žudikų ar vagių... Regis, kuo toliau, tuo labiau paties režisieriaus gyvenimas primena jo filmų veikėjus. Rasoulofas nėra politinis aktyvistas, tačiau turi aiškią pilietinę poziciją, tad jį traukia stiprūs personažai, kurie gali kovoti už savo įsitikinimus.
Filmas „Blogio nėra“ susideda iš keturių novelių. Pirmoji turbūt šokiruoja labiausiai. Malonaus būdo plinkantis vyras laisvu nuo darbo metu – be galo rūpestingas tėvas ir sūnus, ir sutuoktinis: aplankys senyvą motiną ir sutvarkys jos namus, savo žmonai net plaukus dažys, o dukrytę nusives picos. Tačiau reikia nepamiršti ir darbo... Ir tuomet žiūrovas savęs galės paklausti: kas yra blogis, gal jis tikrai be galo banalus, kaip kad rašė Hannah Arendt? Ar šis iš pažiūros kultūringas ir pavyzdingas vyras turi sąžinę, o gal tiesiog aklai paklūsta nurodymams iš aukščiau ir dirba savo darbą?
Deja, toliau pamąstymai apie banalią blogio prigimtį po truputį virsta banalia drama su nuspėjamais dramaturginiais vingiais... Rasoulofo filmas – svarbus politinis gestas, gaila, kad per daug matytas ir girdėtas: taip, galima teigti, kad prigimtinis blogis neegzistuoja, mirties bausmė turi būti panaikinta, jos vykdytojai taip pat žmonės, žudyti negalima, kad ir kaip prasikaltęs žmogus, vienas veikėjų net atsisako nušauti lapę, išpjovusią visas jo vištas. Iš ankstesnių režisieriaus filmų akivaizdu, kad jam nesvetimas sentimentalumas, tad ir šiame filme atsiranda pervaidintų emocijų, lyriškos muzikos dramai sustiprinti. Bet jei prisiminsime, kad Berlinalė didžiuojasi esanti labiausiai politiškai angažuotas festivalis, tuomet prizas atiduotas „teisingai“. Nenorime sumenkinti šio filmo, tačiau kiti iraniečių režisierių filmai su politine potekste buvo ir originalesnio turinio, ir formos. Prisiminkime kad ir tame pačiame festivalyje apdovanotą Jafaro Panahi filmą „Taksi“. Aišku, ir sentimentalumas pats savaime nėra blogas dalykas, juo labiau kad gyvenant tokiomis sąlygomis „geriau būti kitataučiu svetimoje šalyje, nei svetimu savoje“. Ši citata iš ankstesniojo Rasoulofo filmo – „Sudie“.
Regis, socialinė nelygybė ir socialinių klasių tema tapo pastarųjų metų kino mada numeris 1, ją sėkmingai ir, beje, pelningai eksploatavo Toddas Phillipsas „Džokeryje“, meistriškai sužaidė Bong Joon-ho „Parazite“. Jos ėmėsi ir kino provokatoriumi vadinamas meksikietis Michelis Franco. Jo distopijai „Nauja tvarka“ („Nuevo orden“, Meksika, Prancūzija, 2020), pelniusiai Didįjį žiuri prizą Venecijos kino festivalyje, kino kritikai ir žurnalistai negaili epitetų, filmas apibūdinamas kaip šokiruojantis, sukrečiantis, laužantis taisykles arba tiesiog galingas, teigiama, kad tai filmas-protestas. Tačiau mums pasirodė, kad jis baisiai konservatyvus ir tik įtvirtina status quo. Ir nors Franco sakė, kad „Nauja tvarka“ nori parodyti, kas gali ištikti pasaulį, jeigu socialinė nelygybė ir toliau bus ignoruojama, pats filmas kalba apie ką kita: geriau nieko nedaryti ir nekeisti, nes viskas gali baigtis dar blogiau. Apskritai susidarėme įspūdį, kad Franco gana tingus režisierius (jis taip pat ir filmo scenaristas), einantis lengviausiu žiūrovo šokiravimo keliu...
„Nauja tvarka“ prasideda siurrealistiniu vaizdų montažu, kur matome Picasso „Gerniką“, žaliais dažais ištepliotą nuogą moterį, lavonų krūvas ir kitokius efektingus vaizdus, tada persikeliame į visuomenės „grietinėlės“ vestuvių puotą. Viskas čia liudija apie prabangą ir korupciją (pasirodo, vestuvės naudojamos kyšiams surinkti). Taip pat iš veikėjų pokalbių sužinome, kad miesto gatvės užimtos protestuotojų, tačiau šventės dalyviams tai ne itin rūpi. Vakarėlyje pasirodo buvęs darbininkas ir prašo pinigų skubiai žmonos operacijai. Visa šeima juo atsikrato taip, kaip moka geriausiai: pažemina ir duoda išmaldą. Išskyrus nuotaką Marianą (Naian González Norvind) – ji nusprendžia padėti ir palieka savo vestuves. Tada į tebesitęsiančią puotą netikėtai įsiveržia protestuotojai ir prasideda žemesnių klasių „revoliucija“, vaizduojama kaip gyvuliškas kerštas. Tačiau sukilimas greitai baigiasi, jį numalšina kariuomenė, jai į rankas patenka ir Mariana. Moteris galiausiai nubaudžiama už tai, kad peržengė savo socialinės klasės nubrėžtas ribas.
Nors iš pradžių Franco tik per detales gana tiksliai kuria įelektrintą atmosferą ir rodo elitą kaip korumpuotą ir visiškai nejautrų tiems, kurie nepriklauso jų luomui, režisierius, regis, greitai pameta šią kryptį (kaip ir personažų, kurie čia apskritai traktuojami kaip popierinės lėlės, plėtotes) ir atsiduoda smurto eksploatacijai. Vis dėlto filme iš tikrųjų labiausiai nuo „naujosios tvarkos“, karinės diktatūros nukenčia patys maištininkai, žemesnė klasė, nes elito, kaip matome filme, gyvenimas greitai grįžta į senas geras vėžes. Tad „Naujoji tvarka“, užuot buvusi įspėjimu apie socialinės atskirties padarinius ar protestu prieš kažką, iš tikrųjų yra apie egzistuojančios tvarkos pažeidimo kainą ir gali būti suvokiama kaip bandymas išgąsdinti nepatenkintuosius.
O Thomas Heise filme „Heimat yra erdvė laike“ („Heimat ist ein raum aus Zeit“, Vokietija, Austrija, 2019) gręžiasi į viso XX a. ir savo šeimos istoriją. Tai filmas tikriems kino snobams, tiems, kurie gyvenime spragėsių burnoje neturėjo ir kurie galvose inscenizuoja įvairias nužudymo scenas kino salėje pasirodžiusiems „šlamštėjams“. Tikrai savęs prie tokių nepriskiriame, tad, deja, šis trijų su puse valandos filmas mums prailgo. Reikia pripažinti, kad prie to prisidėjo ir karantininio žiūrėjimo ypatumai, „Heimat yra erdvė laike“ reikalinga kino salės sukauptis, kitaip įsijausti į filmo ritmą ir poeziją gana sudėtinga. Tuo labiau kad režisierius užduoties tikrai nepalengvina...
Tikriausiai nesuklysime Heise’s filmą pavadinusios epistoliniu, nes didžiuma jo pasakojimo konstruojama iš laiškų, taip pat pasitelkiami dienoraščiai, atsiminimai, laikraščių iškarpos ir kitokia archyvinė medžiaga, kurią įgarsina pats režisierius. Tai papildo kruopščiai Heise’s kuriamas vizualinis lygmuo, išryškinantis dabarties ir praeities santykį, talpios metaforos bei leitmotyvai (traukiniai, krovininiai vagonai ir bėgių sistemos, griuvėsių krūvos, poetiški peizažai etc.), net kameros judesys, kurio filme tikrai nėra daug, čia turi savo vidinę logiką. Tai išties „standžiai“ sukomponuotas filmas. Tačiau neabejotinai jame stipriausia yra pirmoji valanda, kurioje pasakojama apie Heise’s senelius: komunistą mokytoją Wilhelmą Heise ir Austrijos žydę skulptorę Edith Hirschhorn – ją nuo mirties koncentracijos stovykloje išgelbėjo tik santuoka su vokiečiu. Vėliau filmas tampa vis hermetiškesnis, „troškesnis“, net atrodo ištęstas, tarsi Heise norėtų „pasipuikuoti“ savo tėvų – filosofo Wolfgango ir literatūrologės Rosemarie korespondencija su to meto Vokietijos intelektualinio pasaulio įžymybėmis Christa Wolf, Heineriu Mülleriu ir Wolfu Biermannu. Ir, kaip ir pridera tikram intelektualiam vokiečių filmui, čia dar bus diskusija apie Bertolto Brechto dramaturgiją. Vis dėlto mažiau ne visada reiškia blogiau...
Uždarymo filmas „Obuoliai“ („Mila“, Graikija, Lenkija, Slovėnija, 2020) – Christous Nikou ilgametražis debiutas – eina dar Yorgoso Lanthimoso pramintais keliais, tapdamas gan eiliniu graikų „keistosios bangos“ filmu. Ir nenuostabu, mat Nikou buvo Lanthimoso „Iltinio danties“ antrasis režisierius. Kad pasirodytų aktualiau, režisierius pasiima pandemijos temą, tik kad būtų „keisčiau“ – amnezijos pandemiją. Viena jos aukų tampa vyras vardu Aris, kuris, kaip ir kiti nelaimėliai, pasiunčiamas į reabilitacijos kliniką. Čia bandoma atkurti individų atmintį. Tačiau Ariui pasiūloma dalyvauti eksperimente: užuot prisiminus, kas nutiko, galima sugalvoti, kas gali nutikti, susikurti naują biografiją ir asmenybę. Ariui suteikiamas butas, šiame jau kabo tikra hipsteriška uniforma – per trumpi džinsai ir per didelis nudėvėtas švarkas, kuklūs juodi bateliai, o kur dar „menininko“ šalikas...
Tačiau filmo bėda ta, kad kūrybinės grupės užmačios perdėm konceptualios, o tas konceptas „suvalgo“ viską: siužetas ir veikėjai tarnauja pirminei idėjai ir tampa tuščiaviduriai. Ir galiausiai tokios istorijos galbūt įdomesnės, kai yra pasakojamos, o ne atsiduria ekrane. O kur dar biblinės nuorodos į obuolius: jie šiame filme ne šiaip sau vaisius, o veikėjo neracionalus potraukis obuoliams – ne šiaip tokio raciono pasirinkimas... Juk kurdamas savo naują gyvenimą gali išbandyti Dievą ir jo pažinimo vaisių. Taigi režisieriaus bandymas žaisti su atminties idėja, klausti, ar prisiminimai daro mus žmonėmis, o jų nebuvimas – replikantais, labai jau paviršutiniškas.
Aišku, „keistojo“ graikų kino mėgėjams filmas turbūt patiks, tačiau mes manome, kad ši banga jau išsikvėpusi. Panašiai kaip ir su rumunų Naująja banga: kol pradedantieji režisieriai ją bando imituoti, jos pradininkai ieško vis naujų kino formų ir temų. Graikams irgi pats laikas būtų „perkrauti“ savo kiną, mat ir Lanthimosas jau pabodo, nes kartoja pats save...
Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
