Pagauk bangą, arba grybautojų televizorius

„Čia tikrai esama kažkokios mistikos su ta mūsų bažnyčia – joje gamykla prasidėjo, o ją grąžinus baigėsi“, – sako buvęs Kauno radijo gamyklos darbuotojas Algirdas Kepežinskas. 1993 m. jo įkurta radijo stotis „Tau“ 102,9 FM bangomis šį vėlyvą rudenį žadėjo transliuoti buvusių darbuotojų pasakojimus. Tai – parodos „Banga: Žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje dalis. Kuratorė Auksė Petrulienė, M.K. Čiurlionio muziejuje įsteigusi bendruomenių platformą, šitaip tęsia savo „Mažąsias istorijas“ apie Kauno pramonę, kurios nebeliko. Pamenu jos psilikoninio teatro spektaklį apie Dirbtinio pluošto gamyklą, J. Janonio popieriaus fabrikui skirtas parodą ir knygą „Atminties popierius“, kauniečiai tikriausiai matė daugiau. Ir štai dabar – radijo gamykla, kurios pirmasis pastatas tiesiogiai susijęs su okupacija.

1952 m. Stalinas pasirašė įsaką nebaigtoje Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje įkurti gamyklą. Viduje buvo sumontuotas kelių aukštų monolitas su atskirais pamatais – kad nepažeistų bažnyčios konstrukcijos. Ir nors gamykla išsiplėtė, jos istorija baigėsi praėjus keleriems metams po to, kai bažnyčia buvo atiduota tikintiesiems. Bažnyčios bokštas čia – tik simbolis. Gamykla užsidarė ne dėl jos. Apie visas sovietmečio gamyklas galima pasakyti tą patį: jos buvo atsilikusios, tarnavo sovietų gynybos pramonei ir, netekusios didžiojo užsakymo, nebegalėjo konkuruoti pasaulyje. Kauno radijo gamykla – ne išimtis. Tačiau paroda rekonstruoja kiek kitokią įvykių versiją, išlikusią darbuotojų atmintyje. Pirmiausia apie tai, kaip jie kompensuodavo sovietinės pramonės trūkumus išrasdami ir pasigamindami darbo įrangą – galvaniką, neįkaistančias plastmases, mechanines detales, konvejerius. Taip pat – apie tai, kaip jie didžiavosi savo gaminiais ir juos net sėkmingai eksportavo į užsienio šalis, nepaisant politinių kliūčių ir minėto sovietinės pramonės atsilikimo. Galbūt tas išradingumas būtų pravertęs ir ištrūkus iš komunistinio rezervato. Panašioje gamykloje dirbusi mano mama irgi prisimena idėjas, kurių net nepabandyta įgyvendinti, o vėliau jas įgyvendino kiti kitose šalyse. Kartais atrodo, kad pramonė buvo tiesiog nurašyta nepabandžius investuoti ir jos pritaikyti naujam gyvenimui. Galbūt tai ir nebuvo įmanoma. Bet išardyta išradėjų bendruomenė turi priežasčių pasiskųsti tradiciniu, nors nebūtinai teisingu: „...bet Lietuvos valdžia viską ištampė, išdraskė ir pragėrė.“

Nedidelėje galerijos salėje sukurta jauki ekspozicija. Jauku, nes išdidintos spalvotos reklaminės nuotraukos sukuria praeities interjerą, į kurį ir persikelia žiūrovas. Pagal anuometinę madą susišukavusios moterys laimingos žiūri televizorius. Viena užmetusi koją ant kojos – lyg ir kavinėje, kita – šluostydama indus virtuvėje, trečia – miške, jau iškėlusi geltonomis kelnėmis papuoštą koją pro praviras geltono „Žiguli“ dureles. Linksmina stereotipai – tie patys kaip ir Vakarų reklamoje, bet čia – vietinėje gamykloje inžinierių sukurtas mažytis televizorius „Šilelis“, kurį daugelis dar prisimena. Jaukumą kuria ir eksponuojami tikri televizoriai, radijai, magnetolos „Neringa“ ir „Minija“, radiola „Daina“. Jų dizainas, ypač radiolos – didelė medinė dėžė, tekstile aptraukti garsiakalbiai, lyg akys geltonomis rainelėmis žibantys garso ir bangų dažnio nustatymo reguliatoriai, baltų klavišų dantys – primena vaikystės namus, kai visa tai sukiojant ir spaudant buvo gaudomas šiugždantis „Amerikos balsas“. Smalsu ir panagrinėti aparatų vidurius. Neilgai užsibūnu prie radiolų viduje tūnančių metalinių cilindrų, nė negalinčių lygintis su plokštėmis televizoriuje. Ant kiekvienos blizgančius taškus vis kitaip jungia įmantrią schemą sudarantys takeliai, primenantys vaikystėje pačių pasidarytus labirintus.

Sovietmečio kontorų aplinka nebūtų autentiška, jei ji nebūtų apstatyta gėlėmis – prisimenu tuos smailialapius kuokštus, iš kurių palaipomis nuo spintų leisdavosi mažos jų kopijos jau su paruoštomis šaknelėmis. Bet čia – visas „Chlorofitų šilelis“. Paaiškėja, kad šios gėlės, kaip tikėta, apsaugodavo darbuotojus nuo patalpose sklandančių chemikalų. Tarp jų sukrauti milžiniški albumai odiniais viršeliais, primenantys gamyklos istoriją, įvairias progas, ir prizas darbuotojų pamėgtų motorinių valčių varžybų nugalėtojai. Kontoros scenografija jungia visas pasakojimo dalis – nuo gamyklos pasiekimų propagandos praeityje iki dabar apleistų pastatų tuščiomis langų angomis. Ypač suintrigavo ant bažnyčios stogo veikusios saviveiklinės kino studijos „Banga“ sukurtas vaidybinis propagandinis filmas, pasakojantis apie vaikus iš nacių bombarduojamos stovyklos išvedusią mokytoją ir juos visus išgelbėjusį raudonarmietį. Jo kūrėjai tikriausiai nenumanė, ką įsivaizduos ateities žiūrovai matydami, kaip karys įeina į batsiuvio krautuvėlę ir pro duris mėto vaikiškus batus. Propagandos patosas susipainioja tada neįvardyto, neapmąstyto Holokausto užuominose. Bet kino studija „Banga“ buvo tikrai šauni – jos vadovas Romualdas Proškinas apdovanotas mažyčiu I laipsnio ordinu „Velnio akis“, kurį taip pat galima įžiūrėti parodoje. O pačioje studijoje apsilankęs komjaunimo sekretorius iš Maskvos pagaliau atsiuntė geros aparatūros, dėl kurios „ir prasidėjo proveržis“.

Ir dar negaliu nutylėti radinio – pro ardomos gamyklos langą išmesto lagamino, kurio viduje – tautiniai drabužiai, mokyklinės prijuostės skiautė ir paliepimas: „…asyte, laikyk aklinai uždarytą mažą kambarėlį. Jei ateis gaisrininkai, sakyk, kad neturi rakto, bei neįleisk.“ Nežinia, kodėl reikėjo slėpti tą kambarėlį, bet pasakojimas apie sovietinę gamyklą negali išvengti užuominų į konspiracijas ir nutylėjimus. Anot gamyklos istoriją tyrinėjusios muziejininkės Kristinos Vaitkevičienės, sunku ką nors tikro sužinoti apie galimą produkciją sovietų karo pramonei – apie tai niekas nenori kalbėti, dokumentai susukti taip, kad nesuprasi, bet to greičiausiai būta. Bevaikštant po ekspoziciją pasigirstantys triukšmai primena radijo trukdžius, turėjusius apsaugoti sovietinius piliečius nuo informacijos iš užsienio. Parodoje pasakojama, kad vienas darbuotojas matęs gamykloje už trijų durų slėptą pokalbių (ir telefonais) pasiklausymų kambarį: „Kartą teko mesti žvilgsnį pro šias tris praviras duris – stelažai kaip telekome, laidų raizgalynė ir sukasi juostinės kasetės.“ Pats darbuotojų sumanymas gaminti ką nors savo, ne tiktai kanalų perjungiklius sovietiniams televizoriams, taip pat buvo tarsi diversija – originalius gaminius reikėjo „prastumti“ pro draudimų užtvaras. O magnetolos „Nerija“ net buvo sunaikintos dėl to, kad turėjo įspaustą Kauno ženklą (bet tūkstantį spėta išparduoti – gal kas tebeturi?).

Svarbiausias ir gamyklą išgarsinęs originalus gaminys, žinoma, buvo „Šilelis“ – 1973 m. be Maskvos leidimo sukonstruotas kiekvienų namų atributas. Trumpai tariant, gamyklos vadovai pastebėjo rinkoje plyšį ir galimybę – nebuvo mažų televizorių, kuriuos būtų galima žiūrėti ne namie, bet keliaujant. Jų antenos turėjo būti itin jautrios ir „Šileliui“ pavyko tokią pagaminti – tai leido didelėje Lietuvos dalyje žiūrėti Lenkijos televizijos programas. Todėl, sakoma, šis televizoriukas ir buvęs toks populiarus, nors ir nelengvai gaunamas – patys darbuotojai juos susimontuodavo iš „atlikusių“ dalių. Skaitinėdama tekstus supratau, kiek daug nežinojau. Nežinojau, kad pavadinimas nėra šiaip gražus, o kitoms sovietinėms tautoms neištariamas žodis, bet nuoroda į televizijos funkciją: „Nuvažiuoji į Varėną – visą dieną grybauji, vakare žiūri televizorių.“ Kažin, ar grybautojai tuo kada nors pasinaudojo, bet „Šilelį“ buvo galima prijungti automobilyje. O pavadinimo neištarianti maskvietiška valdžia buvo įtikinta padeklamavus rusišką ištraukos iš Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ vertimą. Pirmąkart pajutau pagarbą tam mažiukui, kurs ilgai nieko neberodė ištremtas į vaikystės namų virtuvę, kai jau turėjome spalvotą televizorių. Sovietmečio absurdų ir jo žlugimo nepatyrusios Vakarų šalys turi daugybę pramoninių legendų, kurios yra jų tapatybės dalis. Kodėl mums toks nėra „Šilelis“, dažnai palydimas atlaidžiu šypsniu?

Bevaikštinėjant po ekspoziciją atmintyje atgijo daugiau ano laiko legendų. Apie inžinierių buitinius išradimus, pavyzdžiui, šakutę vietoje televizijos antenos, kad galėtum pajūryje žiūrėti Švedijos kanalus. Apie kultūrą kaip privalomą darbo žmogaus gyvenimo elementą: „1984 m. surengtos 438 kultūros priemonės, jose dalyvavo 66 582 lankytojai.“ Apie gamybinę mankštą, kuri būdavo transliuojama rytais pagrindiniu radijo kanalu, ir štai gamyklos darbuotojai ją džiugiai atlieka ant stogo. Ir dar daug visko. Pabaigai lieka gamyklos pabaigos legenda, kurią pasakoja darbuotojai. Išardžius Prisikėlimo bažnyčioje įmontuotą monolitą, liko tik sienos ir svyruojantis bokštas. Jos atšventinti susirinko žmonės. „Ir tada bažnyčia pravirko – ėmė lašėti kondensatas, susidaręs nuo susirinkusiųjų šilumos ir alsavimo.“

Paroda veikia iki 2022 m. sausio 30 d.

Kauno paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)