Baleto priešaušris

Ir mene pasitaiko nederlingų metų. Nuo tokio „badmečio“ neapsaugotas niekas – nei profesionalūs meniniai kolektyvai, nei švietimo įstaigos, ruošiančios būsimus profesionalus. Nuo ko priklauso tas „badmetis“, kuris kartais sujaukdavo ir choreografijos skyriaus absolventų, ir jų mokytojų planus? Nuo mokytojų? Bet didesnė jų dalis juk prieš tai ir po to sugebėdavo profesionaliai atlikti savo darbą. Nuo mokinių, jų profesinių duomenų, gebėjimo perimti mokytojų teikiamas žinias? Bet į choreografijos skyrių priimdavo gabiausius, po skrupulingos atrankos (su sąlyga, jei būdavo iš ko rinktis!).

Gal kada ir turėsime atsakymus į šiuos klausimus, o kol kas prisiminkime choreografijos skyriaus absolventų XV laidą, 1984 m. užvėrusią mokyklos duris. Ir nors šios laidos diplominiu darbu galima laikyti Sergejaus Prokofjevo baletą „Pelenė“ (choreografas Ennas Suve), Operos ir baleto teatro durys tik prasivėrė: į baleto trupę buvo priimtos tik dvi absolventės – J. Davolytė ir J. Siniškevičiūtė, o S. Čiornaja, M. Jacevičiūtė, R. Petrauskaitė ir J. Terleckaitė liko prie „paradinių durų“. Beje, kiek pamenu, per „Pelenės“ premjerą Terleckaitė ganėtinai profesionaliai sušoko vieną pagrindinių šio baleto vaidmenų – Fėją. Tad šios laidos pedagogėms Natalijai Sodeikienei, Nijolei Šimkūnaitei ir mums belieka tik spėlioti, kokios povandeninės srovės šią gabią profesinių duomenų turinčią ir perspektyvią mokinę nuo teatro durų „nuplovė“ negrįžtamai.

Ne ką derlingesnė ir XVI „čiurlioniukų“ laida. Nepaisant gausaus būrio klasikinio šokio dėstytojų, kurių daugumos profesionalumu netenka abejoti (Birutė Krapavičienė, N. Nagač, Natalija Šiekštelienė, Lidija Šulga, Elena Švedai, Jonas Katakinas, Pranas Peluritis, Borisas Martinkevičius), su savo Alma mater atsisveikino S. Čepulytė, D. Jurkutė, A. Čeponis, R. Panavas, L. Petryla ir R. Vaičiulis. Nemanau, kad vertinant šią laidą tiktų vadovautis žinoma patarle „Dešimt auklių – vaikas be nosies“. Kad ir dvidešimt auklių gali būti, bet jei vaikas be nosies – niekas nieko gero nenuveiks... Gal kur nors archyvuose yra išlikę duomenų, kiek mokinių būdavo priimama į pirmąsias specialybės klases. Tada ir būtų galima argumentuotai vertinti vieną ar kitą laidą.

Net ir po tamsiausios nakties išaušta rytas. Tad 1986 m. XVII „čiurlioniukų“ laida buvo tarsi mūsų baleto priešaušris. Laikui bėgant dauguma šios laidos absolventų pateisino viltis. Po aštuonerių metų, praleistų mokykloje, su klasikinio šokio pedagogais Ramute Janavičiūte-Kantoravičiene, Krapavičiene, Sodeikiene ir Martinkevčiumi atsisveikino V. Algutytė, A. Ališauskaitė, I. Cvetkovaitė. O. Kozak, J. Saulėnaitė, H. Žarukaitė, A. Bulka, D. Butvila, A. Rugys ir E. Smalakys. Kaip ir bet kurios kitos laidos, šios absolventų likimai susiklostė skirtingai. Vieni įsitvirtino Operos ir baleto teatre, antri kituose profesionaliuose kolektyvuose, o treti pasirinko kitas profesijas. Ši laida po kelerių metų pertraukos tarsi priminė, kad ir tarp „čiurlioniukų“ gali subręsti ne tik kordebaleto artistai, bet ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai.

Viltis Algutytė – viena jų. Turėdama puikius profesinius duomenis, skrupulingai laikydamasi klasikinio akademinio šokio technikos pagrindų, Algutytė tiek savo išore, tiek vidiniu pasauliu puikiai atitiko klasikinio romantinio baleto šokėjos etaloną. Todėl ir mūsų baleto istorijoje jos sukurti Raimondos (Aleksandro Glazunovo balete „Raimonda“), Žizel (Adolphe’o Adamo balete „Žizel“) ir kiti vaidmenys tebėra sektinas pavyzdys. Nors manau, kad šios balerinos galimybės nebuvo iki galo išnaudotos. O gaila.  

Edvardas Smalakys – dar vienas šios laidos absolventas, sugebėjęs įrodyti savo teisę šokti pagrindinius vaidmenis ne tik klasikiniuose baletuose, bet ir šiuolaikinėse choreografijos miniatiūrose. Vyriškas santūrumas, elegancija, nepabrėžtas dėmesys partnerei sukuria patikimo, tvirto žmogaus paveikslą, tarsi nukelia mus į tą epochą, kai baleto artistai, nepaisant savo statuso trupėje, buvo tik baleto žvaigždžių partneriai, prilaikydami jas, kai to reikėdavo, savo variacijomis sudarydami sąlygas balerinoms „atgauti kvapą“. Pirmas, kuris nepabijojo „užstoti saulės“ primabalerinoms, buvo nuostabusis Vaclavas Nižinskis, įrodęs, kad scenoje ir partneris gali sulaukti ovacijų, kartais garsesnių už aplodismentus, skirtus vienai ar kitai žvaigždei. Smalakys, regis, net minties neturėjo ką nors nustelbti. Jo užduotis buvo tarnauti, būtent tarnauti, o ne dominuoti duetuose. Ir nesvarbu, ką ir su kuo šokdavo Smalakys – Albertą balete „Žizel“ ar Francą Léo Delibes’o „Kopelijoje“, Chosė „Karmen“ (pagal Georges’o Bizet ir Rodiono Ščedrino muziką) ir daugybę kitų vaidmenų, – visi jo personažai pasižymėjo tuo riteriškumu, kurį vis rečiau matome scenoje. Manote, tai niekam nereikalinga atgyvena? Gal ir taip. Bet tas natūralus riteriškumas ir pelnė Smalakiui Permės tarptautiniame konkurse laureato vardą, o duetas su partnere Egle Špokaite buvo įvertintas specialiu Vladimiro Vasiljevo ir Jekaterinos Maksimovos prizu. Beje, tai ne vienintelis Smalakio laimėjimas tarptautinėje erdvėje, juk Nagojos tarptautiniame konkurse Japonijoje jis pelnė diplomą.

Tad mūsų baleto priešaušris tikrai pateisino viltis, lyg nušviesdamas kelią, kuriuo reikia eiti toliau.