Kritinio mąstymo siekis, pasitelkiant šokį

Mantas Daraškevičius, baigęs M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, nuo 2006 m. šoka Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupėje. 2008–2009 m. jis stažavosi Estijos „Vanemuine“ teatre. Per savo karjerą sukūrė vaidmenis spektakliuose „Barbora Radvilaitė“ (choreografė Anželika Cholina, LNOBT, 2011), „Čiurlionis“ (choreografas Robertas Bondara, LNOBT, 2013), „Procesas“ (choreografas Martynas Rimeikis, LNOBT, 2017), „Korsaras“ (choreografas Manuelis Legris, LNOBT, 2018), „Stebuklingas mandarinas“ (choreografas Krzysztofas Pastoras, LNOBT, 2018) ir kt. Už Zorbos vaidmenį spektaklyje „Graikas Zorba“ (choreografas Lorca Massine, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2018) 2019 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“.

Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo baletas?

Buvau labai aktyvus vaikas, turėjau daug energijos, kartais nežinodavau, kur ją dėti. Pasižymėjau chaotišku charakteriu. Mano kaimynas buvo garsus baleto šokėjas Petras Skirmantas ir mes su broliu augome kartu su jo sūnumis. Jam ir kilo idėja pasiūlyti man mokytis baleto mokykloje.

Įdomu tai, kad mano gimtadienis sutampa su Lietuvos baleto gimtadieniu. Įvairiais gyvenimo etapais svarsčiau, ką tai galėtų reikšti: buvo momentų, kai tai labai sureikšminau ir priskyriau likimui, vėliau permastęs vis dėlto supratau, kad tai labiau ženklas. Sunkiausiomis akimirkomis prisimindavau šį faktą ir laikiau jį savo ženklu.

Man patiko mokytis baleto: mėgau fizinę veiklą, siekti išsikelto tikslo, o pats procesas buvo nuoseklus, vyko kiekvieną dieną. Mačiau save šiame kelyje, jaučiausi jame patogiai ir pedagogų padedamas ėjau tuo keliu. Paauglystėje dėl daug ko teko abejoti. Manau, taip nutiko dėl bendraamžių požiūrio: jie manė, kad baletas – nevyriškas užsiėmimas. Tačiau mano baleto mokytojas Jonas Katakinas pabrėždavo ir savo pavyzdžiu rodydavo, kad ši profesija – labai vyriška. Aš juo tikėjau, ir kai vienu kritiniu momentu buvau labai arti pasitraukimo iš baleto, įvertinau savo mokytojo autoritetą ir sprendimą nulėmė jis, o ne mano bendraamžiai. Labai džiaugiuosi, kad nepadariau klaidos, neatsitraukiau ir likau balete.

Minėjote, kad su stereotipais teko susidurti jau paauglystėje. Kaip jie atsiskleidžia šokėjo karjeroje?

Stereotipai labai giliai įsišakniję mūsų visuomenėje, balete taip pat. Kad baletas nevyriška profesija – visiškai nepagrįsta nuomonė. Džiaugiuosi, kad atsirado žmonių, kurie mane įtikino, kad taip nėra.

Vienas didžiausių vidinių su baletu susijusių stereotipų, kurį laikyčiau negailestingu ir nesąžiningu, tai požiūris į fizinę formą, kūno sudėjimą – jis turi atitikti tam tikrus standartus. Kūnas turi būti lieknas, ilgų linijų, jeigu to nėra – užkertamas kelias į elitinius vaidmenis.

Būtų galima išskirti net tam tikrą tendenciją: kam duoti geri kūno duomenys, tiems atveriami visi keliai, bet kartu susidaro įspūdis, kad viską pasiekti labai paprasta. Tačiau iš tų, kurie lengviau gauna vaidmenis, tikimasi gerokai daugiau, atsiranda didelis spaudimas tiek iš išorės, tiek iš savęs paties, dėl to didžioji dalis netgi palūžta. Užtat tie, kurie neturi „teisingų“ kūno duomenų, į karjerą kabinasi nagais, alkūnėmis, dantimis, kad tik gautų šansą eiti į priekį. Turint tvirtą charakterį, jiems dažnai pavyksta prasiveržti į elitinius vaidmenis.

2019 m. Jums įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už vaidmenį spektaklyje „Graikas Zorba“. Kas slypi už apdovanojimų?

Galėčiau teigti, kad už apdovanojimų slypi daug kančios ir kartu džiaugsmo akimirkų. Niekada nesiekiau nuopelnų ir nuosekliai ėjau savo keliu į priekį. Dažniausiai gaudavau antraplanius vaidmenis, bet man patiko tai, ką dariau, aš tuo tikėjau.

Man labai pasisekė, kad 2018 ir 2019 metų sandūroje gavau vaidmenis spektakliuose „Korsaras“ ir „Graikas Zorba“. „Graikas Zorba“ buvo statomas Klaipėdoje, tačiau iki to laiko mes Vilniuje taip pat turėjome šį spektaklį. Jau šokau kordebalete, buvau susipažinęs su spektakliu, koncepcija, choreografija ir man šis spektaklis tikrai labai patiko. LNOBT man jau buvo paskirtas Zorbos vaidmuo, dėl to labai apsidžiaugiau, nes tai turėjo būti mano pirmas pagrindinis vaidmuo šiame teatre, tačiau atsitiko taip, kad spektaklį atšaukė, išėmė iš repertuaro ir likau nesušokęs Zorbos. Bet choreografas Lorca Massine buvo pakviestas į Klaipėdą, o aš – į peržiūrą ir po jos gavau vaidmenį.

Kaip Jūsų sukurti vaidmenys atliepia Jus patį?

Baletas – fizinis darbas, savotiškas sportas. Reikia būti geros formos – tai yra vaidmenų pagrindas. Personažo kūrimas nėra toks gilus kaip, tarkim, dramos spektaklyje, nes balete vis dėlto dominuoja judesys.

Katakinas man padėjo suvokti kritinio mąstymo svarbą – reikia kvestionuoti save, vaidmenį, klausti, kodėl taip yra, kas tai yra, ir ieškoti atsakymų į šiuos klausimus. Kuriant vaidmenį svarbiausia yra juo tikėti. Kurdamas tam tikrą vaidmenį viską imu iš savo patirties ir lyginu su personažu – kaip jis pasielgia ir kaip aš pasielgčiau. Kartais personažas rezonuoja su mano asmenybe. Pavyzdžiui, Zorbos gyvenimo filosofija man pasirodė artima: mes gyvename tik kartą ir tai visuomet reikia švęsti.

Jeigu galėtumėte pakreipti gyvenimą kita linkme, kur norėtumėte sukti?

Man patinka, kur mane nuvedė baletas, džiaugiuosi tuo, kur šiuo metu esu, tačiau baleto artisto karjera labai trumpa: man liko mažiau nei penkeri metai, tad noriu mėgautis iki paskutinio prakaito lašo. Tada atsirasiu taške, kuriame galėsiu sukti gyvenimo vairą kur nors kitur. Džiaugiuosi, kad likau šioje sferoje, kai buvo apnikusios abejonės, ir tikiuosi viską baigti gražiai, sąžiningai ir be traumų, o vėliau – pereiti į kitą veiklą.

Iš baleto eiti kur nors kitur nebūčiau norėjęs, nes šioje meno šakoje viskas kartu ir sunku, ir paprasta. Šokio pasaulyje egzistuoja labai daug taisyklių, bet jos yra konkrečios, viena kitą papildančios, iš jų susidaro sistema. Filosofiškai viskas aišku, didžiausias klausimas, ar užteks motyvacijos, jėgų ir ištvermės tuo keliu eiti.

Ką Jums davė baletas?

Baletas man davė terpę, kurioje galėjau išugdyti save kaip asmenybę. Kai perpratau visą baleto taisyklių sistemą, vėliau ją panaudojau gyvenime. Atsirado noras ugdyti save ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Baleto struktūriškumą panaudojau savo asmenybės ugdymui, kuris yra tęstinis ir niekada nesibaigiantis procesas. Dėl baleto pradėjau niekada nesibaigiančią kelionę iš chaoso į harmoniją.

Ačiū už pokalbį.