Šių dienų atspindžiai

„Scanoramos“ kasmetinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje debiutavo dar tik pradedantys savo kūrybinį kelią kūrėjai ir tie, kurių trumpametražiai filmai jau spėjo apkeliauti žymius tarptautinius festivalius. Programoje, suskirstytoje į keturis blokus, buvo galima išvysti ir keturis lietuvių režisierių filmus, be jų, konkurso žiuri taip pat vertino Latvijos, Estijos, Lenkijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Vokietijos ir Rusijos režisierių darbus. Atrodo, kiekvieno kūrėjo žodis prieš užtemstant kino salės šviesoms leido suvokti, kas sieja devynių Baltijos jūros regiono šalių filmus.

Kone kiekvienas režisierius, pasakodamas, apie ką kūrė savo filmą, pabrėžė, kad rėmėsi asmeniniais išgyvenimais ir potyriais. Lyg ir nieko neįprasta, tačiau jau peržiūrėjus pirmąją ir antrąją programą pradėjo pirštis mintis, kad tos kiekvieno „atskirai“ brandintos patirties ekranizacijos labai siejasi. Tai istorijos apie pandemiją ir žmonių psichologinės būsenos refleksijas, globalias šių dienų problemas ar pavojus ir, neišvengiamai, tai yra kūrybinės paieškos, tiksliau – kinematografiniai eksperimentai. Reflektuojamos mažesnio ar didesnio masto žmonių gyvenimo ir pasaulio tragedijos tapo trumpametražių vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų ašimi.

Vienas iš animacinių filmų „Mėlynasis mėnulis“, sukurtas režisieriaus Vytauto Kazlausko, fantastine idėja ir vaizdais perteikia globalią šių laikų problemą. Meditatyvus banginių plaukiojimas kosmoso erdvėje, užburianti ir sentimentali gyvūnų šeimos kelionė į Žemę ir tragiškas likimas joje galiausiai užbaigiamas dokumentiniais kadrais, kurie tik sustiprina animaciniame filme perduodamą žinutę. Jautrus ir atidus žvilgsnis į povandeninių būtybių egzistenciją, persikėlimą iš vienos bet kokiai gyvybei nesuvokiamos ir beribės erdvės į kitą filme jungiamas su agonišku jausmu, perveriančiu ne tik plastiką prarijusius žūstančius banginius, bet ir žiūrovus, suvokiančius ekologinės krizės apimtį.

Atsiribojusios nuo jausmingumo ir į vieną filmą sutalpinusios kone visas planetą naikinančias ir slegiančias problemas vokiečių režisierės Camille Tricaud ir Franziska Unger, kurdamos filmą-reklamą, satyriškai perteikia apokalipsės šlovinimą. Filmas „Apocalypse Baby: reklamuojame pasaulio pabaigą“ turbūt labiausiai perteikia šių laikų Z kartos (vadinamoji jaunoji karta) pasaulėjautą, per veikėjus bei manipuliavimą trend’ais, t.y. populiariomis internetinėmis tendencijomis, iš tiesų pasakoja apie šių dienų tiktokerius. Dėl savo spalvingos ir manieringos stilistikos filmas gali būti artimas ne tik jaunajai kartai, bet ir nostalgiškas vyresniems, dar prieš 2000-uosius spaudinėjusiems nuotolinį pultelį ir apsistodavusiems ties MTV kanalu. Žinoma, filme viskas perteikiama hiperkomiškai: kad ir popmuzikos klipai, kurių dainų žodžiuose nuskamba vartotojiškumo skatinimas ir produktų reklamos, vienaip ar kitaip pritaikytos pasipelnymui iš artėjančios pasaulio pabaigos. Vis dėlto realybės apnuoginimas ir intelektualus koliažas kuria ne buką, o kaip tik mąstyti skatinančią pramogą. Šiems filmams skiriu visas savo simpatijas, nors konkursinės programos žiuri išsirinko kitus du favoritus, kurie, beje, abu sukurti lietuvių režisierių.

Geriausiu „Naujojo Baltijos kino“ programos filmu pripažinta Sauliaus Baradinsko drama „Techno, mama“, o geriausiu lietuvių režisieriaus filmu – Andriaus Žemaičio eksperimentinis „Alizava“.

Baradinsko filmo kelionė po festivalius – nesibaigianti: „Techno, mama“ tarptautinė premjera įvyko prestižiniame Venecijos kino festivalyje, jis taip pat rodytas Britų kino instituto (BFI) organizuojamame Londono kino festivalyje, buvo pastebėtas ir įvertintas, tapo ir „Scanoramos“ nugalėtoju, o naujausiomis žiniomis – kandidatuos ir į 2022 m. Europos kino akademijos geriausio trumpametražio filmo nominaciją. Baradinskas filme bando perteikti agresiją tramdančio ir išsilaisvinti trokštančio paauglio Nikitos vidinį pasaulį, pulsuojantį technomuzikos ritmu. Nepaisant istorijos apie keblius sūnaus ir mamos santykius, psichologinį ir fizinį smurtą, filmas labiausiai paveikia operatoriaus Vytauto Katkaus sprendimais ir garso takeliu.

Įdomus sutapimas, kad abu komisijos apdovanoti filmai – ne plačiaekranio formato. Šis pasirinkimas daug natūralumo suteikia Žemaičio „Alizavai“, filmuotai analogine kamera 16 mm juostoje. Stebuklingas mažos našlaitės santykis su gamta ir jos objektais, ritualiniai veiksmai, bandymas išsivaduoti iš vaikiškos vienatvės ir nuobodulio įtraukia į hipnotišką ir siurrealistišką pasaulio pažinimą bei vaikišką bandymą išsiaiškinti menkiausius slėpinius.

Ketvirtasis lietuvių režisierius Gantas Bendikas – jauniausias iš visų konkurso dalyvių. Filmas „Pardaviau klasiokę“ iš žiūrovų sulaukė garsių aplodismentų, ir tikrai galima numanyti kodėl. Godard’o filmo ištrauką primenančioje dramoje apie tris bičiulius (paauglę merginą Ingą ir du jos draugus) lyg ir nėra nieko aiškiai apčiuopiamo, aprašyme minimas dešimtojo dešimtmečio laikotarpis tik nujaučiamas, tačiau sukurta intymi atmosfera sustiprina emocijas, kaip ir finale skambantis „Bauhaus“ singlas „Bela Lugosi’s Dead“.

Noro suaugti, likimus keičiančių susitikimų bei socialinių problemų reflektavimas atsiskleidžia ir kitų šalių režisierių filmuose. Pavyzdžiui, rusų režisierės Alenos Ševčenko filme „Amalas“, kuriame pasakojama apie šešiolikmetę Alisą, rodoma jaunos merginos branda, kai kariuomenėje jai tenka patirti ir pirmąją meilę. Kitos rusų režisierės Dianos Mašanovos filme „Toli“ sprendžiamas kitoks, drąsesnis ir maištingesnis, trokštančios kuo greičiau suaugti ir išspręsti savo šeimos problemas merginos gyvenimas. Šeimos dramos istorija, ryšio praradimas ir jo ieškojimas taip pat sieja latvių režisieriaus Walterio Mirksso filmą „Elza“ bei estų Lauri Niemelä „Kurjerį“, kuriuose pagrindiniams veikėjams tenka spręsti dilemą: kovoti dėl savo laimės ar dėl svarbiausio žmogaus gyvenime – motinos.

Danų žanriniai bandymai su siaubo elementais išsiskyrė ir psichologiniais veikėjų portretais. Režisierius Nicolai’us G.H. Johansenas psichologinėje siaubo dramoje „Neatskiriami“ pasakoja apie šiurpų santykį tarp merginos ir jos palėpėje besislepiančios būtybės, kuri tampa kliūtimi suartėti su netikėtai sutiktu vaikinu. Psichologiniai spąstai ir veikėjo pamišimas dar šiurpiau suveikia Caspero Rudolfo Kjeldseno filme „Po žeme“, bauginančiame niūriais vaizdais ir demoniškais santykiais tarp apsėsto tėvo ir negalinčios jam padėti dukters.

Vienintelėje programos komedijoje (neskaitant pradžioje minėtos vokiečių satyros apie apokalipsę) lenkų režisierius Arturas Wyrzykowskis pasakoja apie šių dienų komišką karantininę situaciją. Filme „Saugus atstumas“ du veikėjai pradeda konfliktuoti dėl socialinio atstumo laikymosi. Pandeminiai žmonių gyvenimo iššūkiai perteikiami ir rusų režisierės Tatjanos Čistovos darbe „Į sveikatą!“. Filme tiesiog fiksuojami Rusijos miegamųjų rajonų vaizdai, o už kadro girdime senyvo amžiaus žmonių skambučius įvairioms tarnyboms, kai jie dalijasi savo baimėmis, prašo pagalbos ar tiesiog nori, kad jiems papasakotų, kas apskritai vyksta pasaulyje.

Panašius režisūrinius sprendimus pasirinko ir suomių režisierė Maija Blåfield dokumentiniame filme „Fantastika“. Fiksuojant fragmentiškus Šiaurės Korėjos vaizdus girdimi pabėgėlių iš šios šalies pokalbiai. Jie kalbasi apie nelegalias vakarietiškų filmų peržiūras, per kurias gali pafantazuoti apie tai, koks gyvenimas yra už sienos, tačiau šie pokalbiai kuria ir platesnį jų visuomenės portretą. Šiuos du filmus galima pavadinti kone tiriamąja dokumentika, pasakojančia, ką reiškia būti atribotam, gauti tik vienpusę informaciją ir neturėti galimybės pažinti tikrą ar kitokią realybę.

Vokiečių režisierius Benas Voitas savo stebimosios dokumentikos filme „Naktis po Kepler 452b“ ėmėsi atskleisti dar vieną socialinės disfunkcijos temą – benamystę. Atstumtųjų ir paribio žmonių, ieškančių išsigelbėjimo nuo šalčio ar laikino prieglobsčio, gyvenimus bei pokalbius režisierius gretina su metaforiškais vaizdais – Kepler 452b egzoplaneta. Aplink Saulę skriejanti egzoplaneta tampa gyvybės ir noro egzistuoti parabole. Kito vokiečių režisieriaus Madiso Luiko dokumentiniame filme „Ką reiškia laikrodžiai?“ jau tiesiogiai sprendžiamas gyvenimo ir mirties klausimas. Akistata su paslaptinga vėžio forma atskleidžiama per slaugytojo ir pacientės kasdienes patirtis ir pamąstymus.

Apie draugystės svarbą, kad ir akimirką trunkančią gyvenimo pilnatvę savo itin trumpame trijų minučių pieštinės animacijos filme „ZOT“ pasakoja ir rusų režisierė Ania Ru. Be galo paprasta, bet šilta ir spalvinga istorija apie mergaitę ir į kambarį įskridusią, viską raudonai ir juodais taškais nuspalvinusią boružėlę tapo vieninteliu programos filmu, po kurio viduje lieka tik kažkas šviesaus. Tiesą sakant, džiugu, kad į programą buvo įtraukti keli animaciniai filmai. Tarp jų ir estų režisieriaus Bruno Quasto „Cufufu“. Prieš filmą režisieriaus papasakota istorija apie pavadinimą, jo prasmės paieškas puikiai perteikia Quasto intencijas – filmas sunkiai apibūdinamas žodžiais. Tuščiame ekrane judantys taškai, virstantys būtybėmis, linijos, įvairiausi skečai ir jų besikeičiančios formos, susijungiančios su neįvardijamų gyvūnų balsais ir kitais akustiniais garsais, žiūrovui leidžia pačiam susikurti fantazijų pasaulį.

Ne veltui pradėjau ir užbaigiau aptardama programos animacinius filmus: norisi grįžti prie „Mėlynojo mėnulio“, konkrečiau – pabaigos titruose pasirodžiusios aplinkosaugos aktyvisto Roberto Swano frazės: „Didžiausia grėsmė Žemei yra manyti, kad kažkas kitas ją išgelbės.“ Perfrazuodama pridurčiau: sėdint kino salėje didžiausią grėsmę slepia nuostata, kad tai tik filmai... Šių metų trumpametražių gausoje atsirado tikrai ne vienas filmas, tapęs daugiau nei trumpu blyksniu kino ekrane.