Kai 2015-ųjų gale Kęstutis Grigaliūnas susuko savo darbo „1941“ šilkografijos lakštus ir, papildęs juos naujais, sukabino baltų ričių kekėmis galerijoje „Kairė–dešinė“, t.y. iškeltą į matomumą represijų archyvą vėl suarchyvavo, paslėpė nuo akių ir suvyniojo ilgam saugojimui it papirusus ar Torą, vienas svarbiausių klausimų buvo toks: o kaip dabar šį naują archyvą matysime, kiek ir kaip įmanomas ilgamečio darbo prie skirtingų projektų, perdirbančių vizualų sovietmečio politinio persekiojimo archyvą, vis atsinaujinantis eksponavimas, ar jam negresia tapti proginių parodų privaloma ir vis labiau automatizuota dalimi?

Būna, kad literatūriniai personažai tampa beveik tikrais tautos herojais. Adomo Mickevičiaus Gražina, Antano Vienuolio Paskenduolė Veronika, Žemaitės Marti, regis, tikrai buvo ir gyveno tarp mūsų. Nuėjusi į Laisvydės Šalčiūtės parodą „Meliuzinų rojus“ pamaniau, kad taip gali atsitikti ir dailės personažams. Bent jau Meliuzinai tai tikrai.

Neguglinkite, žodis kalizjacas nieko nereiškia. Vieną dieną keturmetė dukra išdidžiai pranešė, kad ji gamins kalizjacą. Ji nieko nesupainiojo, o sukūrė naujadarą, nes to, ką žino, neužtenka. Tai štai kaip atsiranda nauji žodžiai, supratau. Neatsimenamų jų šiuo metu gaunu apsčiai, daugelį užsirašau.

2019 m. gegužės 28 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaroma Camillos Borghese fotoinstaliacija „Miesto dialogai / Dialoghi urbani“ (2014). Tai 16 spalvotų fotografijų kompozicija, reprezentuojanti XX a. vidurio Romos modernizmo architektūrą per vieno tipo pastato – keliabučio gyvenamojo namo, kuris itališkai vadinamas palazzina, fasadus.

Naujausioje Danutės Gražienės grafikos parodoje pirmiausia nevalingai ieškojau tapybos. Galbūt todėl, kad kiek daugiau nei prieš metus teko svečiuotis Danutės ir Broniaus Gražių dirbtuvėje, kur mačiau ir puikių menininkės tapybos darbų (keli jų 2018 m. vasarį buvo eksponuojami grupinėje parodoje „Tapatybė. Faktai ir mitai“ Varėnos kultūros centro parodų salėje). Be to, per jau bene ketvertą dešimtmečių besitęsiančią kūrybą Gražienė greta įvairiomis spaudos technikomis (oforto, akvatintos, linoraižinio) atliktų darbų yra nutapiusi ir įtaigių pastelių, kurioms būdingi abstrahuoti siurrealistiniai figūriniai motyvai. O šiuose, nuo 2014-ųjų iki pat šių metų sukurtuose linoraižiniuose spalva įgyja ypatingą reikšmę. Spalvoto linoraižinio techniką ji yra ištobulinusi iki ekspresyvios tapybinės plastikos.

Vasario mėnesį galerijoje „Kairė–dešinė“ veikė intriguojanti Gabrielės Vingraitės paroda „Trajektorijos“. Joje buvo eksponuojama jaunosios menininkės instaliacija „Pasivaikščiojimas heterotopija“, kuri 2018 m. konkursinėje parodoje „Jaunojo tapytojo prizas“ pelnė specialųjį kūrybinės komunikacijos agentūros „Autoriai“ prizą, ir fotografijų ciklas, pernai pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos konkursinėje parodoje „Debiutas 2018“ ir apdovanotas specialiuoju naujienų portalo „15min“ prizu. Ta proga kalbiname autorę.

Nijolės Šaltenytės piešinių paroda – tai ir kelionė laiku, ir autorės kūrybos metamorfozių atspindžiai, ir jos estampuose atsikartojančių pavidalų ikonografijos įvairovė. Galerijos „Kairė–dešinė“ jau nuo kadais besitęsiančiame piešinio parodų cikle grafikų (dirbančių daugmaž tradiciniame šios meno šakos lauke) kūryba nuskamba ypač įdomiai. A priori galime teigti, kad toks kūrybos pjūvis atskleidžia pirmapradę, spontanišką vaizdiniją, kuri, perkelta į kokią nors grafikos medžiagą, kinta: grynėja, aiškėja, praeidama tam tikrą patikrą, atranką.

Kiekvienoje parodoje ieškau paslėptų užuominų, savito ekspozicijos rakto, kuriuo galėčiau atrakinti pristatomos kūrybos savastį. Prasmingu pasivaikščiojimo po Irmos Balakauskaitės parodą vadovu man tapo 2017 m. jos interviu su Belgrado galerijos „Grafićki Kolektiv“ direktore, parodų kuratore, menotyrininke Ljiljana Ćinkul (visa teksto išklotinė eksponuojama galerijos „Kairė–dešinė“ 3 a. salėje).

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje birželio pabaigoje atsidarė dvi personalinės parodos – Alinos Melnikovos „Blykstė dienos šviesoje“ ir Raimos Drąsutytės „Laikau erdvę. Be šarvų“. Abiejų parodų kuratorė Monika Krikštopaitytė Raimą Drąsutytę įvardija pogrindžio Louise Bourgeois, o Alina Melnikova žiūrovams kaip savo kūrybos atspirties tašką siūlo Mariją Laasnig – ir išties abiejų lietuvių parodos akivaizdžiai rezonuoja su kaip tik tuo pat metu „Vartų“ galerijoje eksponuojamais Bourgeois ir Laasnig piešiniais.

Kiekviena Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda man yra tarsi meno žynio išpažintis, kurioje visuomet ieškau lemties ženklų ir fatališkų simbolių. Menininko kūriniais apgyvendinta galerijos „Kairė–dešinė“ erdvė (čia beveik kasmet Maestro parodo po nedidelę kūrybos dalelę) ypač tinka šiai paslaptingai magiško ritualo nuotaikai. Trys nedidelės ekspozicijų salės šįkart primena celes, kuriose tvyro Pažaislio (kur tapytojas kadaise gyveno ir kūrė) vienuolių atsiskyrėlių ir garsiosios vyrų modernistų grupės „24“ kūrybos dvasia. Manau, šioje dar niekur nerodytoje Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrinių kolekcijoje skleidžiasi ir egzistenciniai žmogaus būties apmąstymai, ir panteizmas, ir kūrybos, sulydančios spalvą bei liniją, universalumas.