7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Feminizmo Biblija vargšams

Laisvydės Šalčiūtės paroda „Meliuzinų rojus“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Agnė Narušytė
Nr. 40 (1319), 2019-12-06
Dailė
Laisvydė Šalčiūtė, instaliacijos „Serpentariumas“ fragmentas. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, instaliacijos „Serpentariumas“ fragmentas. 2019 m. V. Nomado nuotr.

Būna, kad literatūriniai personažai tampa beveik tikrais tautos herojais. Adomo Mickevičiaus Gražina, Antano Vienuolio Paskenduolė Veronika, Žemaitės Marti, regis, tikrai buvo ir gyveno tarp mūsų. Nuėjusi į Laisvydės Šalčiūtės parodą „Meliuzinų rojus“ pamaniau, kad taip gali atsitikti ir dailės personažams. Bent jau Meliuzinai tai tikrai. Visos trys galerijos „Kairė–dešinė“ salės ir netgi laiptinė buvo pilni jos atvaizdų ar paliktų ženklų: pabučiuoti kviečiančių intymių kūno vietų, įžūlių tatuiruočių, nepadorių gestų. Matyt, Meliuzina įsisuko ir į pastato vamzdynus – iš vieno tebekyšo supinta kasa. Paveiksluose ji pasakoja istorijas kaip Šecherezada, kuri juk tikrai gyveno, ar ne?

Kas toji Meliuzina? Ją pirmą kartą matėme 2015 m. Šalčiūtės parodoje „(Melo)dramos. Isterija“. Septyniose drobėse, nutapytose valgomuoju šaukštu, pasirodė moteris su nimbu ir šviečiančiomis akimis (vėliau ėmė šviesti ir krūtys). Šį įvaizdį, anot autorės, įkvėpė du reiškiniai. Pirma, XIX a. Salpetrijero (Salpêtrière) ligoninėje vykusių isterijos tyrimų rezultatas – neurologo Jeano-Martino Charcot paliktas fotografijų archyvas, kuriame suregistruoti isterijos simptomai. Tuos „nesveiko“ emocionalumo priepuolius suvaidindavo psichiatrinėje ligoninėje praktiškai įkalintos moterys, kurios taip užsitarnaudavo profesoriaus palankumą ir geresnes būties sąlygas. „Isterikė gali būti gyvas meno kūrinys“, – knygoje „Isterijos išradimas“ rašė Georges’as Didi-Hubermanas. Meliuzina irgi puikiai vaidina, o Šalčiūtė nė neslepia, kad jos emocijos nėra jos „sielos išraiška kūne“, kad jos „sukonstruotos“ – tikri „posttiesos“ laikų šedevrai.

Antrasis Meliuzinos personažo šaltinis – tai XIX a. pabaigoje išpopuliarėjusi „dvasių“ fotografija arba mėginimai užfiksuoti kūną supančią „ektoplazmą“, „aurą“. Fotografijose dvasios įtikinamai švytėdavo. Tad kodėl negali švytėti nutapyta moteris, Šalčiūtės apdovanota „maištingu, ekscesyviu, ironišku vizualumu“? Akimis ir krūtimis šviečianti Meliuzina ne visai žemiška. Kartais ji sėdi kaip deivė, liūdinti dėl tų keistų padarų ten, Žemėje. Ji gimsta kaip Venera, erotiškai prigula kaip Danajė, bet ypač mėgsta nukapoti galvas ir patiekti jas ant padėklo kaip Judita. Meliuzinos dvasia persikūnija į visas kada nors įsivaizduotas moteris ir jas prikelia maištui.

Jos maištas – užkrečiantis. Nes autorė kurdama tampa begėde. Jos piešiamos moterys gali viską – jų kūnai nepripažįsta jokių ribų. Prie to šėlsmo turi prisitaikyti ir žiūrovė (ar žiūrovas) – išdrįsti pažvelgti į save koridoriaus veidrodyje ir laikinai „prisiklijuoti“ nusikaltėlio kaukę ar pornografinę tatuiruotę. Gėda taip pat yra sukonstruotas jausmas, todėl būtina ją sunaikinti. Šalčiūtė naikina ryškiomis spalvomis ir kaltų mergelių kūnų vaizdais. Tad nors Meliuzina šaudo ir kapoja, ji visai nebaisi. Ar gali gąsdinti barokas, perdirbtas į postmodernų art deco formatą? Nebent meno šventeivas. Bet jų balsus nustelbia netikėta Šalčiūtės sėkmė – šie darbai sukurti jos personalinei parodai „Coming Out“, kuri šių metų pavasarį veikė Mantujos kunigaikščių rūmų muziejuje (Palazzo Ducale di Mantova, Italija). Isteriškas paveikslų grožis pamalonina akį, bet tai – tik maskuotė ir masalas. Kad nė nepastebėtum, kaip grožiesi Dievu, kurio meilė veriasi kaip froidiška lyties lūpų žaizda.

Šalčiūtės kuriami vaizdiniai siurrealūs, bet tai – brikoliažas, viskas sumeistrauta iš internete ar kitur rastų vaizdų bei tekstų, dažnai – pačių banaliausių. Ji tokį meną laiko ekologišku, nes kultūra jau tiek prikimšta kūrybos, kad nebespėjame jos vartoti. Tad belieka perdirbti ir pasiūlyti tą patį ant naujo padėklo. Bet internetinė nuoroda pasiekia ir giliau paslėptus reikšmių klodus. Šalčiūtė sako, kad mūsų emocijos yra „išmoktos“. Nejaugi? – norisi priešintis. Bet prisiminkime jau gerokai įgrisusį teiginį, kad žiniasklaidoje, reklamoje, kine rodomi vaizdai mus nuolat verčia įsisąmoninti savų kūnų neadekvatumą. Mes vis matuojamės ekranuose matomus kitų kūnus ir, net žinodami, kad jie smarkiai retušuoti, pagal tą modelį perdirbinėjame savuosius. Bet ar tai nereiškia, kad kartu su kūnais matuojamės ir jais reiškiamas emocijas? Kasdien jas skolinamės iš reginių industrijos, pareigingai sustingstame patentuotam asmenukės šypsniui. Taip ir Meliuzina – trinkdama galvą kūdikiui šypsosi kaip iš muilo reklamos. Kaip ir šypsenos, emocijos tegali būti citatos.

Nors citatos – postmodernistinio būvio apraiška, isteriškas Meliuzinų džiugesys man primena dar vieną epizodą iš dailės istorijos. Du poparto kūrėjai – Roy’us Lichtensteinas ir Andy Warholas – ilgai trikdė gelmių ieškotojus į dideles drobes perkeltomis „banalybėmis“: komiksais ar sriubos skardinėmis. Daugelis čia matė (smerktiną) populiariosios kultūros garbinimą ar (sveikintiną) žemosios ir aukštosios kultūros susiliejimą. Halas Fosteris išsprendė ginčą paskelbdamas, kad dirbtinis džiugesys slepia šiurpulingos, mirtimi atsiduodančios, seksualiai perversiškos „tikrovės sugrįžimą“ (The Return of the Real). Šalčiūtės paveikslai veikia panašiai: ir kaip mūsų banalybėmis springstančio pasaulio veidrodis, ir kaip skydas nuo baisiosios mus visur ir visada ryjančios Ekranų Gorgonės Medūzos akies.

O parodos visuma gražiaisiais paveikslais apžavėtą žiūrovą galiausiai atiduoda Medūzai, kurios plaukai, prisiminkime, – iš gyvačių. Padedama kuratorės Laimos Kreivytės Šalčiūtė sugrupavo paveikslus taip, kad kiekvienoje iš trijų galerijos salių Meliuzina gyventų „kitaip“. Dešinėje rasime centrinį Meliuzinos portretą, tarsi ikoną – ji sėdi susimąsčiusi šalia beždžionės, aplinkui zuja „pirminio chaoso“ bitės, o iš viršaus jas stebi Dievas, išėjęs parūkyti, kol džiūsta susukti plaukai. O gal ne stebi, bet klausosi istorijų apie rožinį vienragį, kurio Meliuzina ieško įsikūnydama į dailės istorijos ikonografines klišes („su vienragiu – viskas geriau“). Džiugių spalvų kompozicijose smurtas pristabdytas, kad taptų reginiu. Bet vis tiek Meliuzina labai įtikinamai drasko senosios kultūros idilę, kurioje visi buvo „savo vietose“ – ypač moterys. Jų vietas rasime galerijos kairėje salėje. Tą „sidabrinį rytą kaip bet kurį kitą“ meilės įkalinta Meliuzina net nebėra tokia herojiška, kai dirba įprastus buities darbus („tas būtinas angelas“), pasyviai leidžiasi kapojama, virsta undine.

Jei paroda čia baigtųsi, Meliuzinų rojus būtų tik ironiškas. Bet antrojo aukšto salėje „teleskopuojama nuo konkretaus į universalų“. Ten vieną sieną skalauja internete rasta jūra. Paplūdimyje fotografuojasi praeities gyvačių kerėtojos. O aplinkui melsvi („dangiški“) paveikslai pasakoja Meliuzinų pasaulio kosmogoninį mitą. Jos, nors ir tebekankinamos, gimdo kosmonautus, apsižergusios raketas skrieja į Mėnulį, o skraidanti lėkštė virsta gimda. Mintis, kad Dievas yra kartu ir moteris, čia skamba visai natūraliai – kitaip nė negali būti.

Šalčiūtė savo kūriniais įvaizdina tai, ką feminizmo teoretikės rašo jau seniai. Bet sudėtingą tekstą reikia perskaityti, todėl jis skelbia tikėjimo tiesas, kaip sakoma, jau įtikėjusioms. O paveikslai veikia kaip „Biblija vargšams“ – viską parodo akivaizdžiai, bet apakina spalvų vaiskumu, aukso spindesiu, kad naujoko neatgrasytų kraujo ir kančių vaizdai. Taip kur kas lengviau įpiršti nemalonias idėjas, reikalaujančias keisti požiūrį. Šalčiūtė perša įžūliai ir begėdiškai – juk reikia permušti tūkstantmetes tradicijas. Bet jos „vargšams“ nebus taip lengva – Meliuzinos nepasakoja vienos istorijos. Jų – begalybė, net atrodo, kad jos kuriasi čia pat paveiksle, tau priešais akis. Ir kad autorė dar nežino, kuo viskas baigsis. Meliuzina užvaldo ir ją. Laisvyde, saugokis!

Paroda veikia iki gruodžio 21 d.

Galerija „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

Laisvydė Šalčiūtė, instaliacijos „Serpentariumas“ fragmentas. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, instaliacijos „Serpentariumas“ fragmentas. 2019 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.