7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Amžina grafikos jaunystė

Danutės Gražienės grafikos paroda „Žvilgsnis“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Kristina Stančienė
Nr. 12 (1291), 2019-03-22
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.

Naujausioje Danutės Gražienės grafikos parodoje pirmiausia nevalingai ieškojau tapybos. Galbūt todėl, kad kiek daugiau nei prieš metus teko svečiuotis Danutės ir Broniaus Gražių dirbtuvėje, kur mačiau ir puikių menininkės tapybos darbų (keli jų 2018 m. vasarį buvo eksponuojami grupinėje parodoje „Tapatybė. Faktai ir mitai“ Varėnos kultūros centro parodų salėje). Be to, per jau bene ketvertą dešimtmečių besitęsiančią kūrybą Gražienė greta įvairiomis spaudos technikomis (oforto, akvatintos, linoraižinio) atliktų darbų yra nutapiusi ir įtaigių pastelių, kurioms būdingi abstrahuoti siurrealistiniai figūriniai motyvai. O šiuose, nuo 2014-ųjų iki pat šių metų sukurtuose linoraižiniuose spalva įgyja ypatingą reikšmę. Spalvoto linoraižinio techniką ji yra ištobulinusi iki ekspresyvios tapybinės plastikos.

 

Estampuose-paveiksluose išnyra tai dramatiška raudona liepsnojančiu krantu žengianti figūra, tai palinkęs siluetas šiltų žemės tonų fone, rusvai žalsvi, pilkšvi mikropasauliai, kažkuo primenantys intymų gamtos prieglobstį. Ciklo „Vasaros užrašai“ estampuose nusmelkia melancholiškas vakarėjančio dangaus rausvumas, kai kur net aštroki kolorito kontrastai. O kelionių serijoje, atliktoje mišria technika, spalvos vėl blykšta, blėsta, panirdamos į prisiminimų rūką, tačiau taip pat išlieka labai svarbios ir subtiliais pustoniais perteikia neapibrėžtumo nuotaiką.

 

Žinoma, grafinės išraiškos priemonės Gražienės estampuose niekada nenustoja svarbos. Figūra kartais įkalinama tvirtai nubrėžtame apskritime ir linija įgauna kone maginę, ritualinę prasmę, tarsi simbolinė riba, sauganti nuo piktųjų dvasių. Linija, kaip kompozicijos dominantė, dažnai čia balta ar beveik bespalvė, tačiau menininkė nuolat atranda begalinių, neišsemiamų jos variacijų. Kartais ji brėžia eskizinį figūros ir ją supančios aplinkos vaizdinį, kartais tampa psichodelinio bangavimo, pulsavimo, įtraukiančio ritmo dalimi. Čia jau galima žavėtis meistriška grafikės raižyba, techniniu štricho tobulumu ir precizija: pavyzdžiui, perteikdama kokį nors gamtos reiškinį (lietų, vėją), smulkias plastiškas fono linijas ji „augina“ taip, kad šios įsilieja į figūros kontūrą, jį suvirpina, paversdamos ritmiško judėjimo dalimi.

Paroda neatsitiktinai pavadinta „Žvilgsnis“ – naujausiuose menininkės estampuose tarsi rodoma, kaip, žvalgantis į pamėgtą motyvą, perteikiant jį įvairiais rakursais, kaskart skirtingais komponavimo būdais, atveriama, pasak pačios autorės, žmogaus judėjimo trajektorija pasaulyje be pradžios ir pabaigos. Gražienės kuriama figūra yra savita, dvilypė ir, beje, dažniausiai moteriškos lyties. Ji nėra stafažinė, t.y. ne vien formalus dėmuo kompozicijai konstruoti, – neretai figūrėlės būna individualizuotos, skiriasi jų plastinė traktuotė, pozos, judesiai, bet su realybe jos neturi nieko bendro.

 

Gražienė yra nutylėjimo, neišsakymo, fragmentiškos meninės kalbos meistrė, kita vertus, visus jos estampus sieja tai, kad net ir mažulyčiame grafikos lakšte kuriama žanrinė scena, įvykis. Rodos, pagauni jo nuotaiką, prasmę, tačiau jis vis tiek lieka paslaptimi. Kodėl vis susikryžiuoja nuo skirtingomis kryptimis judančių žmogeliukų krintantys ilgi šešėliai? Tarsi būtų vaizduojami žmonės, kurie veikia ir juda kas sau, tačiau yra susiję... Kodėl vasaros šviesos nutvieksta figūrėlė vėjo taršomais drabužiais įsirėžia į horizontą tarsi spalvinga dėmė, bet palieka vaizduotėje ne džiugesio, o melancholijos pėdsaką, lyg toji vasara ir sustabdyta jos akimirka būtų paskutinė. Langelio kvadratas tamsioje sienoje ir žmogaus siluetas tarsi kalba apie laukimą suvaržius ar rezignuojant, bet nieko daugiau – jokių konkrečių aplinkybių, priešistorės ir ateities spėjimų.

 

Rašant apie menininką, naudinga turėti po ranką taiklų tekstą apie jo kūrinius. Danutės Gražienės kūrybos atveju nenudreifuoti nuo svarbiausių menininkės braižo ypatybių man padėjo Alfonso Andriuškevičiaus tekstas „Siluetų ir šešėlių melancholija“, publikuotas 2004 m. LDS leidyklos išleistoje knygoje (iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“). Andriuškevičius rašo, kad tuometis grafikės kūrybos laukas poteksčių prasme buvo pažymėtas regresijos ir destrukcijos, ir Gražienė esanti „naktinės“ mūsų grafikos atstovė, čia pat patikslina, kad jos „naktis“ dar tik prasideda, tai labiau „sutemos“, „prieblanda“. Galbūt sovietmečio erdvėlaikyje menininkės kūryba, besivadovaujanti niūroka, paslaptinga Ezopo kalbos estetika, buvo iš dalies išprovokuota objektyvių aplinkybių. O dabar nieko slėpti nebereikia, ir toji neišsakymo, introvertiškumo poetika mūsų gyvenamoje realybėje įgyja kitą prasmę. Nors Gražienės grafikoje ir neaptiksime jokių tiesioginių laiko, erdvės užuominų ar nuorodų, gal jos kūryboje dominuojantis efemeriškumas, netikrumas ir yra pats tikriausias šio netvaraus laikotarpio ženklas?

 

Taip sutapo, kad nuo 2019 m. pradžios galerijoje „Kairė–dešinė“ beveik paeiliui savo kūrybą pristatė vyresnės kartos grafikės. Neseniai čia matėme Nijolės Šaltenytės piešinių parodą, dabar štai – Danutės Gražienės grafika. Kurdamos skirtingais būdais, regėdamos pasaulį ir savo vidinę patirties ir apmąstymų erdvę savitu žvilgsniu, menininkės kartu atrodo ir šiuolaikiškos, jų kūryba – aktuali, kupina įžvalgų apie dabartį. Tokį vertinimą sustiprina ir techninis virtuoziškumas. Žiūrint į kai kuriuos Gražienės estampus atrodo, kad jei skaitmeninėmis technologijomis juos animuotum, paverstum jų pulsuojančius paviršius judančiu vaizdu, šie pasileistų psichodeliniu šokių muzikos ritmu, arba nesunkiai taptų stilingais mūsų laiko ženklais. Vadinasi, demokratiška ir kartu tokia archajiška grafikos medija bei kūrėjos asmenybė, dėl skvarbaus ir apibendrinančio matymo užtikrina amžiną išraiškos jaunystę, šviežumą, niveliuoja ryškesnius kartų skirtumus. Gražienės kūrybos akivaizdoje galima daryti prielaidą, kad lietuviškos grafikos laukas šiandien yra ne priešybių erdvė, o nesibaigiantis polilogas.

 

Paroda veikia iki kovo 30 d.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.