Įsibrovimas į vaizdinę erdvę

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje birželio pabaigoje atsidarė dvi personalinės parodos – Alinos Melnikovos „Blykstė dienos šviesoje“ ir Raimos Drąsutytės „Laikau erdvę. Be šarvų“. Abiejų parodų kuratorė Monika Krikštopaitytė Raimą Drąsutytę įvardija pogrindžio Louise Bourgeois, o Alina Melnikova žiūrovams kaip savo kūrybos atspirties tašką siūlo Mariją Laasnig – ir išties abiejų lietuvių parodos akivaizdžiai rezonuoja su kaip tik tuo pat metu „Vartų“ galerijoje eksponuojamais Bourgeois ir Laasnig piešiniais.

Tačiau lyginti „Vartų“ parodos su „Kairės–dešinės“ parodomis nesinori, iš dalies dėl to, kad atsiranda pavojus suvienodinti ir taip dažnai kitų vienodinamą menininkių kūrybą. Kita vertus, nors žvelgiant į bendrą vaizdą parodos atrodo susijusios, Drąsutytės ir Melnikovos parodos nesuteikia svetimo dienoraščio skaitymo jausmo (kaip anoji grupinė paroda), o veikiau atvirkščiai – sugeba kontroliuoti žiūrovą, ryškiai keičia žvilgsnio formas.

Raimos Drąsutytės parodoje „Laikau erdvę. Be šarvų“ salė atrodo tuščia, mat dauguma kūrinių yra užversti, kiti kukliai išsidėstę ant palangių ar šalia durų. Vis dėlto vienas po kito atverčiami pop-up tipo piešiniai įžūliai įdreskia balkšvą neutralią salę – tarytum atveriamos sienų žaizdos, iš kurių kraujuoja giluminės autorės patirtys. Tačiau „žaizdas“ turi atverti pats žiūrovas, atlenkdamas piešinį. Lytėjimas čia yra labai svarbus kalbant ne tik apie eksponuojamo kūrinio ir erdvės santykį, bet ir apie pačius kūrinius. Smalsiai ir vujeristiškai atidengiant paslėptus vaizdinius ir kartu tenkinant taktilinio susipažinimo su kūrinu geismą atsiskleidžia menininkės santykis su kūnu – savo, kito žmogaus, skulptūros ar uolos.

Baigusi skulptūrą, patyriminę anatomiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstanti menininkė kūriniuose tyrinėja, ką kūnas primena, kaip jis veikia, kokias emocijas kelia, kaip kinta, iš ko susidaro, tačiau per visa tai priekin prasibrauna Drąsutytės analizuojamos kūno lytėjimo patirtys. Ar tai būtų nesąmoningas piršto čiulpimo veiksmas – įprotis, atsiradęs iš kontakto su motinos kūnu, ar savo širdies lietimas dar embriono stadijoje, glaustymasis su ląstele, ar įvairių pačiai nepriklausančių kūnų glostymas – kūno patyrimas lytėjimu atsiremia į tokį, galima sakyti, kertinį klausimą: kam priklauso kūnas?

Parodoje pristatomas videodarbas pavadinimu „Kai bučiuoju savo širdį“. Jame moteris klaidžioja po mišką ir griuvėsius, ieškodama kelio atgal į penktąją vaisiaus savaitę, kai embrionas gali apsikabinti savo širdį: tokiu būdu siekiama pajusti stipresnį ryšį su savo kūnu. Pasidairius į kitus autorės darbus sukirba mintis apie kūno ir proto, kaip atskirų esybių, kurios negali veikti viena be kitos, problematiką. Tačiau kūnas ne visuomet klauso proto, o protas dažnai neklauso kūno siunčiamų signalų. Ar galima tvirtai pasakyti, kad mano kūnas yra aš? Kad aš pažįstu savo kūną? Rodos, galima sutarti bent jau dėl to, kad mano kūnas priklauso man, o čia pat, ant priešingos sienos, kabo piešinys, kuriame parašyta „negaliu savintis / netgi skausmo negaliu savintis“.

Kitame videodarbe, stebint autorės pirštus, lytinčius uolos tarpelius, glostinėjančius sakralią skulptūrą, kito autoriaus kūrinį ar draugę – svetimus kūnus – žvilgsniu sekti judesius darosi nesmagu. Nejauku, nes prisilietimai gana intymūs ir nė vienas iš dviejų kūnų nepriklauso stebėtojui, tačiau galima tapatintis su jausminiu patyrimu. O be to, liečiami kūnai neatsako: skulptūros stovi kaip stovėjusios; uola nei priartėja, nei pasitraukia; draugė neatsako tuo pačiu. Jausmai ir prisilietimo malonumas griežtai vienpusis, ir filmuojamas tik iš vienos, liečiančiosios, pozicijos. Tokia vaizdo struktūra yra kur kas retesnė nei vyrų žvilgsnio režimu veikiantis masinis srautas.

Kaip žinome iš ankstesnės kūrybos, Alina Melnikova bodisi vyro žvilgsnio dominavimu vaizdinėje erdvėje. Jos kūryboje žiūrėjimas beveik visuomet yra susietas su seksualumu, o skaidrūs karmino spalvos potėpiai tik sustiprina kūniškumo ir lytiškumo naratyvą. Tačiau kūriniuose pasitelkiama erotika išryškina moters atvaizdavimo problematiką, priešinasi destruktyviam, menkinančiam moters, kaip pasyvaus objekto, vaidmeniui, ką galima pamatyti ir parodoje „Blykstė dienos šviesoje“.

Vienuose darbuose menininkė nutapo ganėtinai įprastus akiai moterų portretus, pavadina juos universaliais įvaizdžiais; netoliese matyti ir kitas, gana tipiškas siužetas – „Nimfų sambrūzdis“, kur gamtoje ant uolos žiūrovo malonumui įkomponuotos kelios pusnuogės žmonių figūros. Vis dėlto pats kūrinys visai neįprastas – nimfos piešinyje yra vyrai. Nusistovėjusių geidulingo moters kūno atvaizdavimo taisyklių pamėgdžiojimas priešpriešinant moters žvilgsnį kaip lygų vyro žvilgsniui sukelia šypsnį, nes moters žvilgsnio teorija kyla kaip opozicija dominuojančiam žvilgsniui į moterį, ji priešinasi tokiam atvaizdavimo režimui, o vyrų kūnai jai nerūpi, ir Melnikova tai žino. Turbūt dėl to vienintelė piešinyje vaizduojama moteris, siužeto veikėja, yra apsivilkusi ryškiai raudonu maudymosi kostiumėliu.

Vis dėlto ekspozicijoje analizuojami ne tik moters įvaizdžiai, bet ir moters kūniškumas. Agresyviai pro praviras rausvas lūpas iškištas liežuvis, nuogas aktas su didžiule širdimi per visą krūtinę, o ypač kūrinys „Vualinė nuotaika“ kalba apie moters geismą, kuris dažnai vis dar yra užmirštamas. Paradoksalu, jog moters atvaizdas taip dažnai tampa geismo objektu, tačiau pati moteris vaizduojama kaip geismo neturinti, o tik pasyviai demonstruojama kito malonumui. Jos geismai ir jausmai dėl vizualinio malonumo yra nukenksminami, kad žiūrovas galėtų savintis jos kūną kaip paprasčiausią estetinį daiktą. O juk moters seksualumas ne tik konfliktuoja su patriarchaliniais objekto ir subjekto santykiais vaizde – moters seksualinė ekspresija yra grėsminga jėga, besikėsinanti į įprastines galios pozicijas apskritai gyvenime, jos seksualinės ekspresijos bijoma iki šiol.

Todėl moters žvilgsnio įsibrovimas į vaizdinę erdvę šiose parodose atgaivina kaip staigi audra vasaros viduryje – leipstant nuo kasdienės pornografijos (Jane Caputi sugalvotas terminas, apibūdinantis masinei kultūrai būdingą moters įvaizdžio formavimą, pornografiją suvokiant ne vien kaip tiesmuką aktų ar genitalijų perteikimą, bet ir kaip vaizdavimo kodus, susietus su išnaudojimu, sudaiktinimu, moters niekinimu ir žeminimu), moters kūno atvaizdavimas iš tos pačios lyties pozicijos užklumpa perkaitusį žiūrovą ir šaltai ištaško įprastą žvilgsnio mechanizmą – mano kūnas nepriklauso tau, mano kūnas yra mano.

Parodos veikia iki liepos 21 d. 

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.