Migruojantys vaizdai

Nijolės Šaltenytės piešinių paroda – tai ir kelionė laiku, ir autorės kūrybos metamorfozių atspindžiai, ir jos estampuose atsikartojančių pavidalų ikonografijos įvairovė. Galerijos „Kairė–dešinė“ jau nuo kadais besitęsiančiame piešinio parodų cikle grafikų (dirbančių daugmaž tradiciniame šios meno šakos lauke) kūryba nuskamba ypač įdomiai. A priori galime teigti, kad toks kūrybos pjūvis atskleidžia pirmapradę, spontanišką vaizdiniją, kuri, perkelta į kokią nors grafikos medžiagą, kinta: grynėja, aiškėja, praeidama tam tikrą patikrą, atranką.

Taip yra ir su Šaltenytės piešiniais. Anksčiausi, 8-ojo dešimtmečio pradžios darbai – piešiniai su Salako, mažo miestelio Zarasų rajone, architektūriniais motyvais, ekspresyvūs, išraiškingi portretai, medžių eskizai – parodo tiesioginį menininkės santykį su natūra. Nieko nuostabaus – tai dar menininkės studijų tuometiniame Dailės institute laikų piešiniai. Vėlesniuose darbuose ji negrįžtamai atitolsta nuo tikrovės ir pasineria į siurrealistines vizijas, kuriose metaforų kalba, apibendrintomis, stilizuotomis formomis kuriamas keistas ir paslaptingas žmonių ir žvėrių pasaulis. Šie nuolat keičiasi vaidmenimis, jungiasi į fantastinius hibridus. Per „žvėriškus“ pavidalus Šaltenytė tiksliai ir poetiškai charakterizuoja egzistencines žmogiškosios būties problemas, savo herojams tenkančius iššūkius, jų paklydimus, o kartais – nušvitimą. Visa tai įvairiais pavidalais persikelia į „grynosios“ grafikos lauką – estampus.

Užsiminus apie siurrealistinę Šaltenytės vaizdinių kalbą, verta akylai įsistebeilyti į 9-ajame dešimtmetyje sukurtų piešinių ciklą. Ne tik todėl, kad tai ryškiausia šio stiliaus kvintesencija. Čia tarsi užmetamas tinklas ant stambiausių, pasaulinės reikšmės siurrealizmo „banginių“. Pro tinklo, arba pro reiklios ir savikritiškos menininkės įspūdžių, patirties atrankos „filtrą“ praslysta pamatiniai jo principai, kartais nuskambantys kaip replikos konkretiems kūriniams. Na kaip čia neprisiminsi iš dangaus krentančių Rene Magritte’o džentelmenų, žiūrėdamas į Šaltenytės piešinį su kažkokiame nejaukiame vandenų krante išsirikiavusiomis juodomis figūromis, kurios toldamos mažėja, kol visiškai panyra į gelmę... Beje, dar geriau atpažįstamas žinomų kūrinių parafrazes menininkė yra naudojusi ir vėliau – pavyzdžiui, estampas „Dviese III“ – užuomina į garsiąją Antano Sutkaus Jeano-Paulo Sartre’o fotografiją (eksponuotas 2016 m. asmeninėje parodoje „Viskas yra arti“ galerijoje „Kairė–dešinė“). Baugūs, įtaigūs ir mąslūs yra ir kiti šio laikotarpio grafikės piešiniai, kuriuose ji vaizduoja žmogaus figūrą, tarsi išaugančią iš vešlios šakų raizgalynės, sutapatintą su paukščiais, brendančią per neįžengiamus brūzgynus. Paukščiai čia lydi ir seka žmones, o šie kartais visai išnyksta, tepalikdami savo kūnų išnaras – juodus vienuolio, o gal klajūno ar burtininko drabužius, liūdnai plaikstomus vėjo.

Žinoma, kalbant apie Šaltenytės kūrybą, tiesiog neįmanoma apeiti techninių, plastinių arba „formaliųjų“ jos kūrybos aspektų. Štai ir šiame cikle dera subtilus, niuansuotų tonų piešinys pieštuku ir su juo kontrastuojanti sodri juoda dėmė, kuriai tenka ypatingas vaidmuo kiekvieno piešinio struktūroje. Ji virpina žiūrovo emocijas savo nepermaldaujamu rūstumu ir veikia kaip likimo metafora, filosofinis šviesiosios gyvenimo pusės antipodas ar bauginantis mirties dvelksmas. Pasakiški piešinių siužetai atrodo liūdni, fatališki, jų personažai – vieniši ir atsiriboję.

Žvalgydamasi po šią parodą pagalvojau, kad siurrealistinė išraiška, šiaip giliau neįsišaknijusi lietuvių tapyboje, rado daugybę savitų interpretacijų mūsų grafikos lauke. Anoks čia atradimas – tačiau juk tokia išraiška Šaltenytės kūryboje ilgainiui įgijo daugybę prasminių ir kompozicinių atspalvių, niuansų, variacijų. Vadinasi, ji gali būti be galo įvairi ir asmeninėje vieno menininko kūryboje. Štai parodoje eksponuojami piešiniai, sukurti po 2013 m., atskleidžia, kaip ji kuria dabar, kas jai šiuo metu svarbu ir įdomu. Juose fantastinė Šaltenytės ikonografija kinta, pasipildo naujais herojais ir paslaptingais virsmais. Grafinių ir tapybinių elementų dermė, įvairialypė išraiškos priemonių skalė, kur kas didesnis formatas, rafinuota elegancija, goslumas, seksualumas ir netgi politinės, socialinės konotacijos – taip įvairėja, plečiasi ano, ankstyvojo menininkės plėtoto siurrealizmo ribos. Vaizduojami dvigubi žmogaus ir gyvūno portretai, kur veikėjai tarsi apdovanojami panašiomis savybėmis, sutapatinami arba ironiškai antrina vienas kitam. Žmogus zoomorfizuojamas, gyvūnas įgyja žmogiškų bruožų. Kai kuriuose piešiniuose tįstančios horizontalios baltos linijos – lyg vaizdo trikdžiai, šviesos atspindžiai ar „rastro“ dėmės, kuriančios širmą tarp žiūrovo ir piešinio figūrų, – sustiprina situacijos efemeriškumą. Angliškas žodelytis „ok“, kaip dūmų debesėlis pakibęs virš dviejų profiliu pavaizduotų nelaimingų žmogėnų fizionomijų, tapęs neatsiejama mūsų leksikono, o ypač virtualaus bendravimo dalimi, tarsi visai nekaltas ir piešinyje atsidūręs atsitiktinai. Tačiau visi, pažįstantys Šaltenytę ir žinantys jos kūrybą, patvirtintų, kad ši lakios fantazijos menininkė yra ir analitikė, strategė, ir ne tik kūrybos plotmėje – ji ir parodų rengėja, ir meninio gyvenimo organizatorė, neliekanti nuošalyje nuo svarbių įvykių, procesų, išmintingai atstovaujanti meno žmonių interesams įvairiose institucijose. Todėl net neabejoju, kad tokias užuominas Šaltenytė laido apeliuodama į skurdžią dabarties individo dvasinę būklę, negebėjimą bendrauti, užmegzti ryšį (žmogystos šiame piešinyje, nors ir yra arti viena kitos, žvelgia į priešingas puses). Kažkuo panašus ir kitas piešinys – ir vėl su galvomis, tik šįkart su trimis. Rėkiančių moterų veidus čia jungia juoda, kirbanti kupeta – tarsi ankšta kepurė, per prievartą užmaukšlinta ant jų galvų, uždengianti akis ir neleidžianti stebėti, kas vyksta aplink, o viršutinėje piešinio dalyje įkomponuotas užrašas „Europos Sąjunga“. Žinoma, tai naujųjų politinių aktualijų karikatūra, kelianti atvirus klausimus apie savivoką, apsisprendimą, mąstymo laisvę ir kritinį požiūrį.

Parodos ekspozicija sukonstruota ne chronologiniu principu, o atsižvelgiant į formų, išraiškos priemonių sąveiką. Tad priartėjus prie naujausių Šaltenytės kūrinių galima grįžtelėti laiku atgal ir apsistoti ties kita labai svarbia jos kūrybos dalimi – knygų iliustracijomis. Šiam žanrui čia atstovauja piešiniai Kazio Sajos apsakymų knygai „Stulpininkas“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 1999 m.). Tai vėlgi kitos meninės stilistikos pavyzdys – preciziški, smulkiausių detalių kupini piešiniai (tušu ir plunksna) atskleidžia menininkės gebėjimą kurti miniatiūrinius, o kartu monumentalius, apibendrintus pavidalus. Kruopšti piešinio technika ir fantastiniai vaizdiniai, įvairiausias metamorfozes patiriantys žmonės, augalai, gyvūnai čia dažnai griežtai išrikiuojami į horizontalią liniją arba komponuojami popieriaus lakšto centre, sukuriant pasikartojančios, mitinės įvykių sekos įspūdį. Simbolistiniu principu gamta piešiniuose antropomorfizuojama, vaizduojamos joje glūdinčios nematomos galios.

Bendras parodos įspūdis – piešinio vaidmuo Šaltenytės kūryboje yra dvejopas. Tai ir eksperimentų laukas, ir savotiška meditacija, „rankos pratybos“ (taip pati menininkė apibūdina naujesniuosius savo piešinius). Nors tarp piešinių ir estampų – daug bendro, piešiniai nėra eskizai ar paruošiamoji medžiaga, jie tik nuoširdesni. Tiesiog šios grafikės kūryboje veikia migruojantys vaizdai, be jokios žanro ar technologijų hierarchijos. Kartais užuomina piešinyje, regis, virsta svarbiu pasakojimu estampe. Arba atvirkščiai – iš estampo fragmento „išauga“ piešinys – tarsi iš sėklos, įkritusios į derlingą dirvožemį.

Paroda veikia iki vasario 23 d.