Ilgesio dykumos, liūdesio šešėliai

Kiekvienoje parodoje ieškau paslėptų užuominų, savito ekspozicijos rakto, kuriuo galėčiau atrakinti pristatomos kūrybos savastį. Prasmingu pasivaikščiojimo po Irmos Balakauskaitės parodą vadovu man tapo 2017 m. jos interviu su Belgrado galerijos „Grafićki Kolektiv“ direktore, parodų kuratore, menotyrininke Ljiljana Ćinkul (visa teksto išklotinė eksponuojama galerijos „Kairė–dešinė“ 3 a. salėje).

Įprastoje parodos anotacijoje skelbiama, jog tai Irmos Balakauskaitės kūrybos 25-mečiui skirtas įvykis, tad eksponuojami įvairaus laikotarpio darbai: tapybos eksperimentai, grafika, scenografiniai elementai, mechaniniai, skulptūriniai objektai. Autorės meninio gyvenimo scenarijų puikiai apibūdina „Dailininko teatro“, kaip savęs pažinimo, vardiklis, kur atskiri darbų ciklai bei instaliacijos susijungia į vientisą autentiškų scenovaizdžių sistemą.

Manau, net šie trumpi Irmos parodos apibūdinimai lakoniškai nužymi jos kūrybos esmę. Keliaudami iš salės į salę matome labai apgalvotą, tikslingai suformuotą ir žiūrovui laisvai savo nuožiūra judėti netrukdančią ekspoziciją. Menininkės įgimtas šviesos ir ritmo pojūtis leidžia organizuoti intriguojančią ekspozicinę erdvę, kurią perpildo ar išlaisvina autorės atrinktos ir sukomponuotos konkrečių kūrinių grupės. Atrodo, jog vaikštau po teatro sceną liesdama rekvizitą, net esu scenovaizdžio dalis.

Irmos kūryba visada buvo ir yra grindžiama eksperimentavimu skirtingomis meninėmis formomis ir medžiagomis. Ji nepaiso nusistovėjusių disciplinų normų, o tiksliau – kuria naujus individualios kūrybos ir autentiškos estetikos kanonus. Menininkė drąsiai peržengia įprastas atskirų meno šakų ribas, kaskart išbandydama ir saviškai įveikdama pasirinktų ar gautų medžiagų pasipriešinimą. Tad jos darbų neįmanoma vienareikšmiškai vadinti tapybos, grafikos, skulptūros ar teatro meno kūriniais, nes visi šių šakų vaizduojamieji elementai jos kūryboje natūraliai „susilydo“.

Manau, Irmos scenografinis mąstymas susiformavo dar vaikystėje, kai ji žaisdavo su būtinai savaip perdarytomis lėlėmis. Žmogaus, kaip lėlės kito rankose, įvaizdis, matyt, suponavo ir vėlesnius egzistencinius jos apmąstymus apie individo valią veikti ir nuo jo veiksmų nepriklausančią prigimtinę lemtį. Todėl jai itin svarbus kūrybos procesas ir jį lemiantys meniniai atsitiktinumai. Kita vertus, menininkė tarsi įgudusi lėlininkė valdo visus savo kūrinių (ir gyvenimo) veikėjus ir pati režisuoja veiksmo dramą. Nuo mažumės ji norėjo studijuoti scenografiją, nors lemtingai susiklosčius aplinkybėms baigė tapybą Vilniaus dailės akademijoje, kur trečiame kurse susižavėjo grafika.

Manau, Irmos svajonė būti teatro dailininke vienaip ar kitaip išsipildė. Dar 1989 m. tuomečio Vilniaus dailės instituto pirmakursiai tapytojai Irma Balakauskaitė ir Vytautas Pakalnis įkuria eksperimentinį lėlių teatrą „Ū“, kuriame patys aktyviai dalyvauja: rašo scenarijus, kuria vaidinimus, lėles, kinetinius mechanizmus ir dekoracijas. (1994 m. teatro įkūrėjų kūrybiniai keliai išsiskyrė. 2004 m. tragiškai iš gyvenimo pasitraukus Vytautui Pakalniui, Irma Balakauskaitė nusprendė savo „Dailininko teatrą“ kurti viena.) Parodoje matome eksperimentinio lėlių teatro „Ū“ archyvinius kadrus, istorines lėles, scenografijos detales.

Irma yra puiki pasakotoja – kiekviena žodinė istorija palydima įtaigiais žvilgsniais, įspūdingais rankų mostais, iškalbingomis pauzėmis. Jai svarbu tai, kas yra tarp išsakytų ar užrašytų žodžių. Manau, todėl taip jautriai išjaučiame subtilų jos kūrybos poetiškumą, švelnią melancholiją, keistą praeities nostalgiją ir čia pat sprogstančias aistras, draskančią agresiją, mirtinų situacijų nuojautas. Tai užkoduotas sūpuoklių – aukštyn ir žemyn – principas, slypintis net pavadinime „Ū“, kurį sunku tiesmukai dešifruoti („tiesiog yra tokia raidė“).

Visa Irmos kūryba yra apie jos išgyvenamą egzistencinį būvį, dvasines-emocines būsenas, tarpasmeninius santykius, ryšį su aplinka. Tai nusako jos darbų ar jų ciklų pavadinimai: „Laukiančios“, „Stovintys“, „Einantys“, „Išėjimas“, „Būsenos“, „Lėlės“, „Pasjansas“, „Archimedo mirtis“, „Antikinis peizažas“, „Afrikietiški peizažai“, „Kalėdinis peizažas“ ir kt. Žvelgdama į darbuose atsiveriančias tolumas, dykras, sustingusias mažas figūrėlės, pajuntu begalinį ilgesį ir liūdesį. Rodos, klampoju po nesibaigiančias pusnis ar amžinus smėlynus, matydama tik likimo ženklus-orientyrus, kurių prasmės nebesuvokiu. Sustingusi sėdžiu prie lango, ilgai žiūriu pro duris ir laukiu ateinant, gal išlydžiu išeinant. Vienatvė tarsi persmelkia šalta sidabriška šviesa, kurią „pjauna“ skubrus žodis ir mostas nueinant.

Pasak Irmos, „scenoje neturi būti nieko atsitiktinio, nereikalingo, beprasmiško. Dėl to mano „scenovaizdžiuose“ liko tik būtiniausi daiktai-simboliai (kalnas, žemė, namas, kėdė, medis, šulinys, balkonas), keletas „specefektų“ (vanduo, vėjas, dūmai), minimalus rekvizitas (akmuo, kamuolys, lėktuvėlis) ir šviesa.“

Mano manymu, Irma puikiai suderina skirtingus meninius metodus – „grynos“ formos estetiką ir kūrybinį chaosą. Tai liudija ir racionalus kūrinių eksponavimas, ir pristatomų darbų energinė įkrova, kurios neįmanoma iš anksto numatyti. Eksponuodama grafiką autorė metalo klišes pristato kaip atskirus paveikslus, o atspaudus rodo dvigubuose pasportuose be stiklo, todėl lakštai „kvėpuoja“ ir jokie atšvaitai netrukdo išjausti ofortų nuotaikos niuansus bei šviesos kontrastus. Irma parodo ir įspūdingas savo paveikslų „nugaras“, tad matome visas susiūtų drobių jungtis su peilių rėžiais, net įkomponuotu senu paveikslu.

Jos kūrybos fenomenas – nuoseklus eksperimentų ir atradimų kelias, tad neįmanoma rasti esminių skirtumų tarp ankstyvųjų ir vėlyvųjų jos darbų, o parodos „retrospektyvumas“ yra labai santykinis. Kurdama Irma atsisako tradicinių priemonių – tapo ne aliejiniais dažais ir teptukais, o glaistais ir klijais, peiliu formuodama drobės paviršių. Monochrominiai pilkšvų, rusvų, gelsvų tonų daugiasluoksniai jos paveikslai, manau, labai artimi metafizinei Giorgio Morandi ir neoekspresionistinei Anselmo Kieferio plastikai.

Kurdama grafikos kūrinius, Irma taip pat naudoja įvairias netradicines medžiagas (glaistus, polistireną, molį, klijus) ir įrankius (skulptūrinius kaltus, pjūklus, šakutes, teptuką, lituoklį, švitrinį popierių). Dienoraštinio pobūdžio grafikos darbus menininkė spausdina ne tik ant popieriaus, bet ir ant drobės, raižo laisvai, bandydama sugriauti piešinio sterilumą. Atvaizdus plokštumoje ji tarsi mato trimatėje erdvėje lyg scenovaizdžius ir būsimų lėlių eskizus.

Konstruodama, formuodama skulptūrines grupes autorė taip pat pasitelkia skirtingas medžiagas ir formas, kurios man simboliškai įprasmina pasaulio dualizmą. Sunkios, masyvios „vyrų“ figūros („Stovintys“) tvirtinamos iš senų grindų lentų, o minkštos „moterų“ formos („Laukiančios“) kuriamos iš senų pakuočių kartonų ir maišų. Vieni lyg juda ir negali atsiplėšti, o kitos – sutūpusios ir nepajėgiančios pakilti.

Eksponuojami mechaniniai scenografijos elementai ir mobiliai pabrėžia cikliškumo, amžino sukimosi ratu įspūdį. Taip ir aš, Irmos kūrinių vedžiojama, sukau parodoje ratus, kaskart iš naujo atrasdama savo ilgesius ir liūdesius, užmirštus, išgyventus, surandėjusius...

Paroda veikia iki sausio 13 d.