Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  

Vasario mėnesį Kauno paveikslų galerijoje vykusioje Geriausio metų kūrinio parodoje tapytojas Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas. Po kelių dienų aktai iš ekspozicijos buvo pašalinti, ir tai buvo pristatyta kaip cenzūros atvejis, o menininkas, surinkęs daugiausia publikos balsų, tapo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu. Pranas Griušys tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius ir Tapybos studijų programos vadovas, o trys pavaizduotosios menininkės – šios programos lektorės. Griušys žurnalistams pasakojo: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau.“

Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.

Su Alytaus dailės mokyklos direktoriumi Redu Diržiu kalbasi Lina Michelkevičė, Kęstutis Šapoka ir Vita Petrušauskaitė. Interviu darytas projektui „Vaikų dailės mokyklų kultūrinis ir sociopolitinis dalyvavimas visuomenėje“.

Jeigu mūsų vaizduojamąjį meną galima būtų pavadinti „kultūra“, tai Rolandas Rimkūnas būtų „subkultūros“ atstovas. Jis pats per atidarymą prasitarė, jog yra tarsi „reperis“, kuris „dainuoja tai, ką mato“. Iš dalies tai tiesa, nes Rimkūno piešiniai, pavadinti „banalybėmis“, piešti beveik identišku principu ‒ intuityviai, spontaniškai, leidžiant rankai „pačiai“ piešti kokių nors itin nuobodžių posėdžių metu (ne paslaptis, kad beprasmiški, beviltiški posėdžiavimai VDA ir kitose institucijose niekur nedingo, nepaisant epochinių lūžių). Tiesa, tai ne spontaniški aplinkos, gamtos eskizai. Šie labiau susiję su ideologinėmis piešinio tekstūromis ir piešimo performatyvumu. Rimkūno piešiniai, turintys ir šiokių tokių „karikatūros“ elementų (tai dar viena nuoroda į subkultūrą, neelitinį meną), nepaisant padrikumo ir atsitiktinumo pirmo įspūdžio, funkcionuoja kaip gana apibrėžtas, kryptingas kvaziideologinis naratyvas.

Džiaugiuosi neseniai sau atradusi vieną puikų XX a. Amerikos rašytoją – Isaacą Bashevį Singerį, dažnai įvardijamą genijumi, apdovanotą Nobelio premija. Jis laikomas vienu svarbiausių Amerikos jidiš autorių, neprilygstamas savo žodžio ritmika, vaizdų gyvumu, minties gilumu ir panašiai. Verta atkreipti dėmesį ir į be galo įtaigiai Singerio kuriamus moterų paveikslus; iš jų galima būtų išskirti kelis itin ryškius tipus.

Projekto atidarymas vasario 6 d. 18 val.

2014  vasario 6 –20 d.

Vasario 6 d. (ketvirtadienį), 18 val., Marijos ir Jurgio Šlapelių Namuose-Muziejuje atidaromas Svajonės ir Pauliaus Stanikų (S&P Stanikas) projektas „Dvigulė lova“, kurį kuruoja Kęstutis Šapoka.

Viena iš stichinių nelaimių – draugų parodos. Gali neišsiduoti, kad tai pažįstamas menininkas ar menininkė, kaip sovietmečiu rašydavęs Augustinas Savickas pokštaudavo, parodos recenzijoje pagirdamas ar pakritikuodamas savo paties darbus. Dabar, žinoma, ne taip sunku tikėtis Kęstučio Šapokos rašytos Kęstučio Šapokos parodos apžvalgos. Tai savaip įdomu.