Laužant galvą, kaipgi „apibendrinus“ praeinančius metus, atsitiko pora dalykų, nemaloniai užgožusių visa tai, kas įsiminė ar buvo „reikšminga“ šiais metais. Todėl apie tai net neverta postringauti. Pirmasis įvykis, apdergęs metų „suvestines“ ir apskritai artėjančias šventes, susijęs su Nacionalinėmis premijomis ‒ apšmeižtas tarpdisciplininio meno atstovas Artūras Raila. Jei tai būtų tik šiaip eilinis srutų pliūpsnis, ką gi, sakyčiau, nusipurtai ir pasistengi pamiršti... Blogiausia tai, kad šis išpuolis, „skandalas“, nors daugiausia išlaužtas iš piršto, geriausiu atveju ‒ smarkiai iškraipant faktus (ir prikuriant naujų), iš tiesų pakenkė menininkui ir jo reputacijai.
Įrodinėti, kad Raila vertas Nacionalinės premijos, nėra reikalo. Šis menininkas ‒ vienas iškiliausių pastarojo dvidešimtmečio tarpdisciplininio meno atstovų ir, kiek teko patirti, vienas nuoširdžiausiai besijaudinančių dėl savo studentų, vienas sąžiningiausiai ir atsakingiausiai traktuojančių pedagogo specialybę, žmonių. Tai, kad šmeižikišką „manifestą“ pasirašiusieji turi susikūrę keistą, fantastinę, groteskišką „postmodernizmo“ viziją, per kurią mato visą pasaulį kaip totalų „blogį“, arba kad skirtingų kartų atstovai kiek kitaip supranta mokymo procesą, tikrai ne Artūro Railos ir ne tarpdisciplininio meno kaltė.
Tikiu, kad tarp „manifesto“ autorių yra nuoširdžiai tikinčių, esą jie kovoja už „teisybę“ ar „tikrąsias vertybes“. Deja, ta „teisybė“ labai jau primena „auksinius“ sovietinius laikus, kai neatitinkančius „teisingos krypties“ galima buvo fiziškai arba bent jau socialiai sunaikinti. Apmaudžiausia, kad „manifesto“ autoriams ir savo „eterį“ paslaugiai pasiūliusiems geltonosios spaudos atstovams tiesa, įrodymai ir argumentai nė nerūpi. Svarbu buvo sukurpti „skandalą“, apšmeižti, pakenkti. Tai ir padaryta.
Kitas, nuo sostinės kiek labiau nutolęs, tačiau ne mažiau svarbus ir nerimą keliantis dalykas ‒ Alytaus miesto mero sprendimas „iškeldinti“ (tiksliau, panaikinti) Alytaus dailės mokyklą, o jos pastatą privatizuoti, parduoti ir taip užkamšyti biudžeto skyles. Meras tokį sprendimą argumentuoja „ūkiškumu“ ir „būtinybe skaičiuoti pinigus“. Atseit labai „neūkiška“ prestižinėje miesto dalyje laikyti pustuštį pastatą, kuris naudojamas „tik tris valandas per dieną“... Žinoma, atidžiau įsigilinus į mero „argumentus“ į paviršių kyla „povandeninės“ priežastys, o „ūkiškumas“ šiuo atveju turbūt niekuo dėtas.
Keistai atrodo bandymai miesto savivaldybės skolas dangstyti išparduodant viešąjį turtą. Juk ne dailės mokykla įsibrovė į „prestižinį“ pastatą, jį „okupavo“. Šis pastatas, beje, sukurtas pagal autorinį projektą, buvo statytas dailės mokyklai, jos ir miesto reikmėms. Jau daugiau nei trisdešimt metų Alytaus dailės mokykla yra vienas svarbiausių regiono kultūros ugdymo židinių. O pastarąjį dvidešimtmetį dailės mokykla ‒ ir vienas rimčiausių Lietuvoje (ir Europoje) avangardinės kultūros židinių.
Todėl šios mokyklos išformavimas ir pastato privatizavimas ‒ galbūt netgi sąmoningas ir nuoseklus bandymas ištrinti tam tikrus miesto istorijos tarpsnius ir sunaikinti provincijos mastelius gerokai pranokstantį (kontr)kultūrinį reiškinį ir, be abejonės, asmeniškai susidoroti su Alytaus dailės mokyklos direktoriumi Redu Diržiu.
Šie atvejai ‒ ne pavieniai, atsitiktiniai, niekuo vienas su kitu nesusiję „išpuoliai“. Tai ‒ tik ledkalnio viršūnė. Paprastai tariant, labai rimtos ir gilios mūsų kultūros (politikos) krizės recidyvai. Jau keletą metų (pagal labiau pesimistines nuomones ‒ beveik dešimtmetį) ritamės į gilią moralinę kultūros krizę visose srityse. Stagnaciją akivaizdžiai liudija ir katastrofiškai kritęs visų pagrindinių kultūrinių leidinių lygis, sostinės institucinės meno sistemos neveiksnumas. Paskvilis prieš Artūrą Railą ‒ tik vienas ligos simptomų.
Akivaizdu, kad ir Nacionalinė premija, kaip institucija, jau keletą metų sparčiai ritasi žemyn, barsto savo prestižą ir prasmę apskritai. Ir tai ne vien konservatyvių jėgų (dažnai tapatinamų su LDS), o visos institucinės sistemos (neišskiriant ir atstovaujančios šiuolaikinį meną) krizės padarinys. Tai ne „tradicinės dailės“ ir „šiuolaikinio meno“, „modernizmo“ ir „postmodernizmo“ priešpriešos problema, o biurokratinės institucinės sistemos paralyžius, deja (ir tai labai gąsdina), stebėtinai primenantis stagnacinę Brežnevo epochą.
Maža to, sakyčiau, kad tam tikros institucinės grupuotės sąmoningai bando sunaikinti iš pagrindų prieš dvidešimt metų paklotus mūsų kultūros, (naujojo) meno pamatus. Sudaromas įspūdis, kad kovojama prieš „postmodernizmą“, „blogį“, bet iš tikro sistemingai ir atkakliai naikinamas apskritai Lietuvos kultūros audinys ir pradėjusi formuotis meno, mąstymo, formų įvairovė.
Vis dėlto tai nereiškia, kad turime viską nurašyti beveidei, beasmenei „sistemai“. Todėl kviečiu visus blaiviai mąstančius kultūros, meno atstovus ir institucijas viešai pasmerkti šmeižto kampaniją prieš Artūrą Railą, taip pat priešintis Alytaus dailės mokyklos sunaikinimui ir jos pastato privatizavimui.
