Pictor stultus

Kiekvienas menininkas turi pirmą kartą patirti tai, kas jį lydi visą karjerą. Nuo pirmo paveikslo, studijų semestro, pirmosios parodos, kritikos straipsnio, pirmųjų pardavimų iki oficialios iniciacijos apeigos – gynimų. Tada trūksta tik pirmojo interviu ir pripažinimo. Pirmą interviu man duoti sutiko tapytoja, ką tik pristačiusi savo VDA baigiamuosius darbus galerijoje „Vartai“.

Dabar esi diplomuota tapytoja. Vis dėlto stodama į akademiją buvai pasirinkusi grafiką. Kodėl?

Man didžiulę įtaką padarė draugė, su kuria lankėme paruošiamuosius kursus, kartu paišydavom. Supanašėję stiliai lėmė tokį pasirinkimą, nors vidinės abejonės visuomet lydėjo, turint omeny ir tai, jog jaunas žmogus dar negali žinoti, ko jis iš tikro nori. Paprasčiausiai tenka bandyti.

Antrame kurse nusprendei mesti grafiką. Kokios priežastys tai lėmė?

Supratau, kad man ne visai įdomi būtent tokia raiška. Taip pat prisidėjo ir Grafikos katedroje pasikeitusi aplinka. Didelių asmenybių susidūrimai ir netaktiški pasakymai studentams, pozicijų stumdymai ir protekcionizmas, dėl ko kenčia studentai, galų gale lėmė galutinį apsisprendimą.

Tačiau akademijos neapleidai. Po pertraukos įstojai į Tapybos katedrą. Keista, kad sugrįžai į tokią vietą, kurioje, kaip žinome, vyko dar sodresni įvykiai. Ar ir ten susidūrei su tuo pačiu?

Jau buvo daugiau patirties, sugebėjau už save pakovoti, nors su keistais dalykais susidurti teko. Gandų girdėjau dar studijuodama grafiką, Tapybos katedra iš kito bokšto atrodė kaip „chronių" landynė, nes atėjęs į akademiją tu tiesiog paveldi vyresnių studentų istorijas. Bet buvau jau užtikrinta dėl savo pasirinkimo ir nebenorėjau blaškytis.

Kaip galėtum apibūdinti tapybos studijas VDA?

Žvelgdama iš dabartinės perspektyvos galiu pasakyti, kad jos man suteikė tai, ko nebuvo grafikoje – kūrybinę laisvę. Po visų skambių įvykių katedra bando atsinaujinti, nors rudimentai vis dar išsilaiko. Yra apatiškų žmonių, kurie, atrodo, nebemėgsta savo veiklos. Tačiau tokie žmonės kaip Arvydas Šaltenis, nors ir būdamas vyriausiasis dėstytojas, vis dėlto nori suprasti ir neužkirsti jauniems kūrėjams kelio. Mano darbo vadovas Konstantinas Bogdanas man tapo vienu iš žiburėlių tamsiame urve – visuomet skatina naujoves, ieškojimus, užstoja studentus, kurie eksperimentuoja su anksčiau nepagrįstos kritikos sulaukusiomis idėjomis, priemonėmis. Iš principo akademijoje yra visos galimybės, tereikia turėti motyvaciją ir daug dirbti. Kai dėstytojai pamato, kad įdedi daug darbo ir nebūtinai į įprastas tapybai praktikas, tai kristalizuoji ir apmąstai, visuomet sulauki palaikymo.

Šių metų pradžioje pristatei pirmąją autorinę parodą „Stultus Pictorem“ VDA galerijoje „Akademija“. Toks žingsnis sukelia reakcijas iš didesnio burbulo nei akademijoje? Ar sulaukei kritikos?

Taip, dar prieš atidarant parodą sulaukiau pašiepiančio komentaro dėl pavadinimo. Jame buvo intencionaliai palikta vertimo klaida, tačiau komentatoriai, atskleidę ją, išryškino man, jog tai buvo ir mano išraiškos problema, nes žiūrovui nereikia palikti per daug vietos interpretacijai. Frazė stultus pictorem yra klaidinga – „Google“ vertėjas netaisyklingai išvertė „kvailas tapytojas“. Kita vertus, apsidžiaugiau, kad žmonės apskritai domisi, kas vyksta. Taip pat sulaukiau pirmojo kritikos straipsnio po parodos, tačiau kritikuoti kritikų nesinori. Galiu tik pasakyti, jog stebintysis kartais teikia didelę prasmę išskirtinai vizualumui ir savo paties konstruojamai aiškinimo sistemai, kuri nebūtinai užkoduota mano intencijose. Žinoma, tai leidžia tik dar labiau atverti prasmę.

Gynimuose pristatei savo ketverių metų darbo rezultatus, kuriuos galima įvardinti ir kaip kūrybos apžvalgą. Būtent klaida tapo ir tavo bakalaurinio rašto darbo pagrindiniu leitmotyvu. Kokią svarbą teiki klaidai savo kūryboje?

Visą laiką susiduriu su savo proto ribotumu ir pridarau nesąmoningų klaidų, kurias norisi paversti turiniu arba produktyviomis klaidomis. Vienas toks pavyzdys iš istorijos galėtų būti mano bakalauriniame darbe aprašytas atvejis apie Mozės ragus, dėl vertimo klaidos atsiradusius vietoj šviesos spindulių. Ši klaida inspiravo vieną vienuolį poetiškai aprašyti teologinę ragų svarbą ir visa tai virto dailiu literatūriniu kūriniu. Žinoma, mano klaidos nėra tokios tiesioginės, kurias gali imti ir nurodyti. Pavyzdžiui, savo darbe „Kur dingo vaikas“ (2018) cituoju Jeano Fouquet darbo „Meluno madona“ (~1452) diptiko dalį. Ten įvedu sąmoningą klaidą, iš madonos rankų pašalinu Kūdikėlį Jėzų. Ši sąmoninga klaida kartu su netiksliu kopijavimu virsta naują prasmę kuriančiu vaizdu.

Tavo darbuose gausu ikonografinių nuorodų, motyvų iš viduramžių ir ankstyvojo Renesanso. Kuo traukia istorinė tematika?

Du aspektai. Pirmasis – to laikotarpio tapyba yra tiesiog graži. Man ji kelia estetinį pasitenkinimą, kurį bandau atkurti ir šiuolaikine forma. Antrasis – konceptualus. Viduramžiai yra laikotarpis, kurį nagrinėti, atkurti ar net suvokti gana sudėtinga. Pavyzdžiui, bakalaurinio darbo recenzentė pateikė puikų pavyzdį – tais laikais nebuvo dabar savaime suprantamo reiškinio kaip netikėjimas. Tuo metu jis buvo arba teisingas, arba ne. Apskritai bendra visuomenės sąmonė yra tokia nerekonstruojama ir nepalyginama su dabartine, jog neišvengiamai interpretuojant praeities kūrybą ar ją „atkuriant“ įvyksta klaida, kurios neįmanoma fiksuoti. Tame nematau nieko blogo, nes man, kaip menininkei, tai suteikia galimybių lauką, o likusios nežinomos prasminės dėmės tik papildo prasmę.

Tenka pasakyti, jog Tavo kūryboje yra ir iš konteksto iškrintančių kūrinių. Pavyzdžiui, Jaunojo tapytojo prizo konkurse dalyvavęs „Beginners guide“ (2017) ar grupinėje galerijos „April“ parodoje „Laisva“ eksponuotas „f6ccd7“ (2017). Ar kūrybos nevientisumas kyla iš patirties stokos?

Taip, nes akademijoje tenka išbandyti daug būdų tapyti. Dirbant natūraliai išsigrynina stilius, dominanti tema. Reikia turėti mintyje, jog pirmuosiuose kursuose dar nėra laisvės, reikia įgyti pagrindus. Pirmi du kursai skirti kompozicijos interjere ir eksterjere nagrinėjimui, akademiniam piešimui, šviesos ir tamsos, niuansavimo pratyboms, meno istorijai. Tai tave galų gale pastumia viena ar kita kryptimi. O įgijęs pakankamai žinių ir praktikos pradedi savojo stiliaus ir tematikos plėtojimą. Tačiau yra ir kitas aspektas – nevientisumą kartais suvokiu kaip rebuso konstravimą. Iškritę iš konteksto darbai susiję kitu būdu, per viduramžišką pamokymų, moralizavimų manierą, per konceptualią prieigą. Vizualine prasme mano darbus sieja plokštumas, stilizavimas, iš grafikos atsinešta patirtis, kuri suteikė akademinius pagrindus, leidusius iš karto ieškoti savo kūrybinių sprendimų ir to, kuo galiu papildyti įprastai suvokiamą tapybą.

Net paskiri darbai turi rebuso, daugiasluoksnišką ir net tarpusavyje prieštaraujančią ikonografiją. Galima teigti, jog prasmes konstruoji ir pasiremdama konkrečiomis nuorodomis, bet ir papildydama jas intuityviomis?

Žinoma. Pavyzdžiui, darbe „Pinokis“ (2019) vaizduodama karalių, remiuosi knyga „Kvailybės enciklopedija“, kurioje aprašytą veikėją tiesiog iliustruoju. Šią iliustraciją papildau ir savo estetiniais sprendimais, kurie lemia intuityviai parinktą ikonografiją, pavyzdžiui, atsirandantį juodą pudelį iš Johanno Goethe’s „Fausto“, kuriame taip aprašomas pats velnias. Mano darbe pudelis siūlo karaliui antkaklį, kitaip tariant, savo paslaugas. Per tam tikrą laiko tarpą prisikaupia kiekis žinių, jos tampa puikiu siužetų konstravimo būdu. Toks kontekstualumas kūrinyje visuomet būna ir sąmoningas, ir intuityvus. Apibendrinant galima teigti, jog mano kūryba yra „atviro“ turinio ir visų pirma užpildoma paties skaitytojo.