Marianos Veriovkinos vasaros Vyžuonėlėse šiandien

Kiekvieną vasarą Lietuvoje vyksta dešimtys plenerų, kuriuos dailininkai mėgsta, nes gali kurti ne studijoje, o gamtoje. Patinka jie ir vietiniams gyventojams, džiugina jų vietovėje rengiamos parodos, bendruomenėms dovanojami kūriniai. Bet nedaug vyksta kūrybinių stovyklų, kurios turėtų ir aukštesnių tikslų, o būtent tokie yra Marianos Veriovkinos simpoziumai, rengiami siekiant išgelbėti apleistą vokiečių ekspresionizmo dailininkės dvarą Vyžuonėlėse, Utenos rajone.

Mariana Veriovkina (1860–1938) šiame dvare praleido jaunystės vasaras, pradėjo tapyti, 1896 m. išvyko į Miuncheną, ten liko gyventi, įsitraukė į avangardo judėjimą, tapo viena pirmųjų moterų ekspresionisčių Europoje, priklausė žymiausios XX a. Vokietijos dailininkų grupės „Mėlynasis raitelis“ ratui, buvo Aleksejaus Javlenskio, Vasilijaus Kandinskio, Paulio Klee bendražygė – ryški asmenybė, dailininkė, teoretikė, menininkų salono šeimininkė, tikra europietė, jungusi skirtingas tautas ir kultūras.

Apie ją Lietuvoje nieko nežinojome iki 2007 m., kol nepasirodė Laimos Laučkaitės knyga „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“. Tačiau knyga prieinama siauram meno mylėtojų ratui, o platesnei publikai iki šiol menininkė mažai žinoma. Taip ir gimė idėja rengti menininkų stovyklas, garsinančias dailininkės vardą ir jos dvarą Vyžuonėlėse. Trys entuziastės – Veriovkinos kūrybos tyrinėtoja Laima Laučkaitė ir jaunos istorikės Sandra Dastikienė bei Rimantė Kėrienė – nuo 2014 m. Vyžuonėlių dvare liepos mėnesį kasmet rengia tarptautines menininkų kūrybos stovyklas, įkūrė Marianos Veriovkinos draugiją. Pirmaisiais metais stovyklos vadintos plenerais, tačiau organizuojamos stovyklos buvo platesnio ir gilesnio turinio nei plenerai ir vokiečių dailininkai pakoregavo jų pavadinimą: Vakarų Europoje plenerais šiandien vadinamos stovyklos, kuriose profesionalai moko meno mėgėjus peizažų tapybos iš natūros.

Dabar Vyžuonose rengiami Marianos Veriovkinos simpoziumai tikrąja to žodžio prasme: ne tik kuriama, bet ir skaitomi pranešimai, vyksta vakariniai dailininkų kūrybos prisistatymai anglų kalba, diskusijos, žiūrimi Vakaruose pastatyti filmai apie dailininkę, aptariami dvaro sutvarkymo projektai, rengiamos ekskursijos po Lietuvos, Latvijos dvarus. Simpoziumą uždaro dailininkų darbų paroda dvaro rūmuose, performansai, Marianos Veriovkinos kūrinių faksimilių ekspozicija. Būtinai vyksta ir koncertas, orientuotas į dvaro, XX a. pradžios daugiatautę miestelių muzikinę kultūrą, susijęs su simpoziumų tematika: čia skambėjo rusų romansai, klezmerių, prancūzų šansono muzika.

Uždarymo tradicija tapo „Arbata pas Marianą“ – vaišės rūmuose ar parke prie stalo su senoviniu samovaru. Per simpoziumo uždarymą, vieną dieną per metus, Vyžuonėlių dvaras atgyja, susirenka daug žiūrovų ne tik iš Vilniaus, bet iš Vyžuonų apylinkių, Utenos. Vietiniams gyventojams reikia dvaro atgaivinimo, juo labiau kad Utenos rajonas itin skurdus dvarų pramogomis. Kaskart svečius pasitinka staigmenos: Utenos kultūros centro teatro trupė parodė spektaklį „Iš Vyžuonėlių dvaro gyvenimo“, pastatytą pagal Marianos Veriovkinos laiškus, tęsdama Marianos, kaip aistringos raitelės, tradiciją, dvaro parke ant žirgo pasirodė puiki jojikė tapytoja Mykolė Ganusauskaitė ir kt.

Dvaro pastatai apleisti, tad dailininkai gyvena ir dirba netoli dvaro, kaimo sodyboje „Stiklinukas“, name stiklinėmis sienomis, pro kurias atsiveria Vyžuonos upė ir slėnis, miškai ir kalvos. Suvažiuoja apylinkių grožiu susižavėję dailininkai iš Lietuvos, Vokietijos, Latvijos, Gruzijos. Ilgainiui susiformavo Marianos Veriovkinos dailininkų bendruomenė, nuolatiniai dalyviai yra Romas ir Vita Balinskai, Saulius Dastikas, Arvydas Šaltenis, Sigita Maslauskaitė, Loreta Zdanavičienė, Andrius Surgailis, Edita Rakauskaitė, Mantas Maziliauskas, Ina Budrytė, vokietės Ameret, Marianne Gielen ir kiti. Šios bendruomenės parodos rengtos Utenos kraštotyros muziejuje, Mokytojų namų galerijoje „Vėjas“ Vilniuje, Trakų Vokės dvare, šiuo metu veikia Užutrakio dvare.

Iki mūsų dienų išliko Vyžuonėlių dvaro parkas, autentiški pastatai, mediniai ornamentais puošti rūmai, Marianos Veriovkinos ateljė, arklidės, svirnas. Sovietmečiu dvaras priklausė kolūkiui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę dvaro savininkų palikuonys, gyvenantys Vakaruose, nepanoro susigrąžinti nuosavybės, tad žemė ir pastatai buvo išdalinti kaip pajus kolūkiečiams. Nevykusiai privatizuotas dvaras šiandien turi daug savininkų, neišgalinčių pasirūpinti dvaro išsaugojimu. Veriovkinos simpoziumai garsina dvaro vardą, Utenos rajono gyventojai jau pradeda suvokti šio ne vien Vyžuonoms, Utenai, bet ir visai Lietuvai svarbaus dvaro reikšmę, suprasti, kad europino masto menininkės rezidencija yra jų kultūros kapitalas.

Utenos meras Alvydas Katinas galvoja apie galimybę savivaldybei išpirkti dvaro pastatus iš privačių savininkų, parengti tvarkymo projektą ir restauruotame dvare įrengti dailininkės memorialinę ekspoziciją, pritaikyti meno edukacijos, rekreacijos reikmėms. Marianos Veriovkinos vardas yra puikiai žinomas Vakarų Europoje, tad dvaras gali pritraukti daug turistų, menininkų, ypač iš Vokietijos. Deja, savivaldybei iki šiol nepavyksta įsigyti dvaro iš privačių asmenų. Dvaro pastatai pastebimai nyksta, o Marianos Veriovkinos draugija rengia jau penktąjį tarptautinį dailininkų simpoziumą, šiemet skirtą kūrybos tiltams, dviejų žymių amžininkų M. K. Čiurlionio ir Marianos Veriovkinos ryšiams.

Liepos 15 d. vyksta simpoziumo uždarymo renginiai: Laimos Laučkaitės paskaita „Marianos Veriovkinos ir M. K. Čiurlionio susitikimai?“, dailininkų kūrybos paroda ir performansai, Druskininkų džiazo ansamblio pasirodymas „Čiurlionis kitaip“ ir tradicinė „Arbata pas Marianą“.

Rugsėjo mėnesį simpoziumo renginiai persikels į Čiurlionio tėviškę, Druskininkų miesto muziejaus ir V. K. Jonyno galerijos erdves. Vyžuonėlių dvaro padėtis šiandien liūdna, tačiau kai turi svajonę, svarbiausia nenuleisti rankų, neprarasti vilties, tikėjimo ir kantrybės.