7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tobulas skaičius

Apie parodą „Panašumas nepanašume Nr. 3“ LDS galerijoje „Arka“

Kristina Stančienė
Nr. 18 (1255), 2018-05-04
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.

Galerijoje „Arka“ rodomą tapytojų trijulės parodą lydi daug sutapimų. Trys žinomi menininkai pasirodo kartu trečią kartą, o jų vardai ir pavardės taip pat sudaryti iš to paties skaičius dėmenų – juk Kuras yra Algimantas Jonas, Martinėnas – Raimondas Regimantas, o Viačeslavas Jevdokimovas žinomas dar ir kūrybiniu Karmalitos pseudonimu, rašomu po brūkšnelio, tačiau vis viena išeina trys asmenvardžiai...


Trejeto simbolika ir magija domina žmoniją, ko gero, nuo pat civilizacijos ištakų. Apie šį skaičių daug mąstė senovės graikai. Platono filosofijoje du negali būti be trečio, tarp jų turi rastis kažkokia jungtis, taip kaip tarp pradžios ir pabaigos, viršaus ir apačios, dešinės ir kairės yra vidurys, tarp praeities ir ateities – dabartis, tarp šviesos ir tamsos – prieblanda, tarp dienos ir nakties – vakaras, tarp gimimo ir mirties – gyvenimas. Pitagoras trejetą laikė mažiausiu tobulu skaičiumi – nuo jo turinti prasidėti tikroji skaičių seka, nes tik iš trijų tiesių linijų galima sudaryti geometrinę figūrą – trikampį. Trys – tai ir keleto, arba daugumo, pradžia, peržengianti dvejeto, kaip priešpriešos, netobulumą, kartu – kolegialumo, demokratiškų sprendimų prielaida. Arba, kaip sakydavo senovės romėnai, – tres faciunt collegium. Trejybė – tai, žinoma, ir dievybės simbolis, įsitvirtinęs įvairiose religinėse doktrinose, arba – tobuliausias dievybės įsikūnijimas, turintis pradžią, vidurį ir pabaigą.


Trijų menininkų bendrystės „trikampį“ parodos anotacijoje A. Kuras apibūdina nieko nemistifikuodamas, bet su jam būdinga santūria žodžių žaisme: „Mudu su R. Martinėnu (jis man Romas) – seni pažįstami. Esame grupės „24“ nariai. Apsilankome retkarčiais vienas pas kitą, šnekučiuojamės telefonu. Romas su Karmalita – senesni draugai, o aš pradėjau (artimiau) bendrauti po jo (Karmalitos) parodos Jonavoje.“ Kaip tik po šios pažinties 2008 m. įvyko pirmoji trejeto paroda, antroji surengta 2012 metais. Vadinasi, menininkai veikia patys sau, niekieno iš išorės neraginami, stebėdami vienas kito kūrybą, keistesnius ar naujesnius jos pasireiškimus. Taigi po lietuvių dailės istorijoje nuskambėjusių ARS, vėliau, okupuotoje Lietuvoje, – ketveriukės, penkiukės, grupės „24“, „Angies“, Kuras, Martinėnas ir Karmalita žaismingai subūrė neformalią, spontaniškais įspūdžiais, tos akimirkos nuotaika, asmenine pažintimi, iš dalies ir atsitiktinumu pagrįstą kompaniją.


Dailininkų grupuotės dažniausiai siejamos su modernizmo epocha ir protesto, naujovių bei progreso troškimu, skambiais manifestais arba pabrėžtinu nihilizmu, skepsiu vyraujančių politinių ir kultūrinių nuostatų atžvilgiu. Viena vertus, už Kuro ir Martinėno nugarų plyti ištisa kolektyvinio menininkų bendravimo persmelkta Lietuvos dailės istorija: 8-ajame dešimtmetyje susibūrusi tapytojų ketveriukė, taip pat – grupė „24“. Tačiau šiandien tai jau vadovėlinė, enciklopedinė patirtis, nė vienos iš minėtų grupuočių senokai nebėra tarp „gyvųjų“ meno lauko dalyvių. Tad šį draugišką pasirodymą derėtų laikyti kažkuo panašiu į roko ar džiazo grandų koncertą, be maišto, revoliucijų ir perversmų, skirtą maloniam bendravimui, jaunystės sentimentams ir publikos pamaloninimui. Taip kartais daro daugelis žvaigždžių – kad ir koks seras Paulas McCartney, tarkime, su Stingu, Joe Cockeriu ar dar kokia nors garsenybe. Naujai aranžuoti ir kiek kitaip atlikti seni šlageriai – nekritikuojama, nekvestionuojama klasika.


Kita vertus, šios tapytojų trijulės kūryboje kaskart atsiveria ir trys aiškios moderniosios lietuvių dailės linijos, susipinančios tarpusavyje, tačiau pateikiančios kiek skirtingą pasaulėvaizdį. Kai jie pasirodo trise, Kuras čia neabejotinai atstovauja mąsliai, minorinei, ironiškai gestiškosios lietuvių tapybos linijai. Tai, kaip jis pats sako, instrumentai, arba muzika, kurią puikiai groja ir Povilas Ričardas Vaitiekūnas, ir Arvydas Šaltenis, ir Kostas Dereškevičius. Beje, parodoje eksponuojamuose jo paveiksluose, nors ši ekspozicija anaiptol nėra didelė ir visai nepretenduoja į išsamų kiekvieno autoriaus kūrybos pristatymą, atsiveria gana įvairūs menininko mėgstami motyvai, nuotaikos, tapymo būdai. Tai ne tik niūrios kompozicijos su senais, paliktais daiktais gamtos fone, bet ir šviesūs, liūdni interjerai, figūros, paslaptingi peizažiniai motyvai su apvalainomis žaliomis formomis, kurios kartais sudaro stabilius kone geometrinius kūnus. Jie lyg ir antropomorfiški, lyg sulydyti iš atskirų gamtos motyvų.


Užtat Martinėno paveiksluose vyksta kitokia – audringa, ryškiaspalvė ekspresionistinė drama, galima sakyti, tai fovistinio pobūdžio ekspresyvios abstrakcijos. Vaiski mėlyna, raudona ir geltona grumiasi tarpusavyje, tačiau ne kolorito dermės požiūriu (spalvomis „grojama“ puikiai, virtuoziškai), stumdosi, plyšta, skečiasi, slenka nesutilpdamos į drobę apibendrintos formos. Tapoma stambiais, plačiais potėpiais, sugestijuojančiais vyksmo galią, kažkokią nenumaldomą jėgą. Visai kitoks, nors galbūt ir susijęs, yra Karmalitos paveikslų erdvėlaikis – taip pat be jokių konkrečių nuorodų, nepažinus ir kupinas tos pačios ekspresionistinės gyvybės. Tačiau jis kamerinis, tad kiek panašesnis į Kuro tapybą, kartu – trijulės kontekste išsiskiriantis paviršiaus virpėjimu, sudarančiu tarsi švelnų kuždesį, rudeniškų spalvų gama, ypatingu nuoširdumu ir jautrumu. Parodoje pristatomos Karmalitos pastelės. Jose, ypač – tamsiosiose, viena linija brėžiami efemeriški figūrų siluetai kažkiek primena Algio Skačkausko tapybos „naktinius“ pavidalus.


Pagaliau tai tiesiog gera skirtingų ir įvairių jungčių saistomų menininkų paroda, pamaloninanti vaizduotę, atmintį, jusles. Būti žiūrovu joje saugu: toks artimas ir malonus Kuro kalbėjimo tonas, tiek nuorodų, sąsajų, jungčių ir atpažįstamų dalykų visų trijų paveiksluose. Tai ne priekaištas, o komplimentas – juk čia nėjome ieškoti ko nors drastiškai kito, naujo, labiau – pasimėgauti dailės klasikos interpretacijomis. O reziumuojant pitagoriškai – tai kūrybinis trikampis, kuriame visiems jo dalyviams tikriausiai yra įdomu ir gera, tai persiduoda ir publikai. Ir šis besikartojantis skaičius jiems – tobulas. Jei ką nors iš trijų išimtum – trūktų.

Paroda veikia iki gegužės 12 d.
Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Viačeslavo Jevdokimovo Karmalitos kūrinių ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Viačeslavo Jevdokimovo Karmalitos kūrinių ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Algimanto Kuro kūrinių ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Algimanto Kuro kūrinių ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Algimanto Kuro kūriniai, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Algimanto Kuro kūriniai, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Raimondo Martinėno kūriniai, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Raimondo Martinėno kūriniai, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.