7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tapymas kaip labai privatus užsiėmimas

Gražina Montvidaitė kalbina Niujorke gyvenantį menininką Julių Ludavičių

Julius Ludavičius, Ilgalaikė žala smegenims (Permanent Brain Damage, 14x7). 1998-2012 m.
Julius Ludavičius, Ilgalaikė žala smegenims (Permanent Brain Damage, 14x7). 1998-2012 m.


Julius Ludavičius – tapytojo Kęstučio Zapkaus auklėtinis, gavęs pirmąją Lietuvoje „Fulbright“ programos stipendiją (pagal šią programą skiriama stipendija magistrantūros ar doktorantūros studijoms JAV). Išvykęs į Niujorką tęsti meno mokslų, ten pasiliko ir gyvena jau dvidešimt šešerius metus. Ludavičius su kolegomis menininkais įkūrė lietuvių menui atstovaujančią galeriją „SLA307“, 2019 m. pertvarkytą į „Undercurrent“. Tapytojo darbų yra privačiose kolekcijose Niujorke, Los Andžele ir Lietuvoje.

Pradėkime nuo studijų laikų Lietuvoje. Kada susidūrėte su profesoriumi Kęstučiu Zapkumi?
Kai Zapkus pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą. Man atrodo, pirma paroda buvo surengta 1989 metais. Jis pasižadėjo atvažiuoti dėstyti. Kai buvau antrame kurse, pasikeitė visa akademijos valdžia. Zapkus atvažiavo po trejų metų ir dėstė vieną semestrą. Mums baigus akademiją, po kokio mėnesio, Zapkus rado „Fulbright“ programą. Lietuvoje stipendija jau visus metus tiesiog buvo neatsiimama. Tie pinigai gulėjo, ir niekas jų neėmė. Užpildėme formas, o tada mums paskambino iš ambasados ir klausia: „Kaip jūs čia sugebėjot?“


Tais laikais mokėmės anglų kalbą dvylika metų, bet atvažiavau į JAV – nieko nesuprantu. Stipendija sumokėta už kursus – 6 valandas per dieną mokiausi vien kalbą. Mes tarsi turėjome mokėti angliškai, bet jei žmonės garantuoja už mus... Komisija juk perskaitė rekomendacinius laiškus. Paprastai reikia trijų laiškų, ir mums parašė Arvydas Šaltenis, Zapkus, gal dar kažkas, aš jau nepamenu. Tada komisija pasižiūrėjo, kad viskas gerai – vienas rektorius, kitas profesorius, ir išleido.

Už jus taip lengvai laidavo?
Jie neturėjo iš ko rinktis. Mes tada dar su Oskaru Koršunovu dirbome, Edinburgo „Fringe“ festivalyje (1990) buvome gavę pagrindinį prizą už spektaklį „Ten būti čia“. Tuo metu man buvo gal dvidešimt ketveri. Buvo menininkų grupė „Žalias lapas“, su ja mes parodų turą po Lietuvą surengėme. Po to su grupe „Geros blogybės“ organizavome parodas. Tos parodos tokios studentiškos išėjo, bet kai esi jaunas, tai kodėl gi ne. Tada atėjo nepriklausomybė, daug pertvarkų, o kai atvažiavome į JAV, staiga reikėjo vėl iš naujo mokytis. Palyginti su Vilniaus akademija, Niujorke buvo daugiau struktūros. Mes buvome paskutinis kursas, kuris galėjo daryti ką nori. Už mus jaunesni, Justinas Vaitiekūnas ir kiti, turėjo būti lietuvių tautinė mokykla, o mus akademijoje toleravo. Atvažiavus į Niujorką buvo kitaip. Tais lakais dar viskas buvo labai demokratiška.

Kodėl nelikote Lietuvoje, grįžęs po studijų JAV?
Amerikoje mokiausi trejus su puse metų ir į Lietuvą grįžau 1997-aisiais. Kai kartu su Aidu Bareikiu gavome pačią pirmąją „Fulbright“ stipendiją, Lietuvoje dar nebuvo aišku, ką reikia atlikti, kokios sąlygos. Dabar jau aišku, kad stipendininkai turi grįžti į Lietuvą, atidirbti. Daugumą stipendijų gauna teisininkai. Dailininkams tokią stipendiją labai sunku gauti, ypač jei nori važiuoti į Niujorką ar Paryžių. Konkurencija labai didelė, norinčiųjų važiuoti į didžiuosius miestus – apie kokius penkis tūkstančius į vieną vietą.


Kai grįžau į Lietuvą, buvo susitarimas, kad turėsiu dėstyti Dailės akademijoje. Akademijos koridoriuje sutikau Šaltenį, pasakiau jam, kad atvažiavau dėstyti. Tuo metu jau buvo kovo 1 diena. Nekvaršinau sau galvos, ką dėstysiu. Norėjau seminaro tipo paskaitas vesti, apie tapybą dėstyti, o man davė skaityti paskaitas meno istorikams. Aš neturėjau jokių skaidrių, nieko nebuvau pasiruošęs. Pabandžiau pasakoti. Į pirmą paskaitą susirinko gal penkiasdešimt meno istorikų. Paskui kas savaitę ateidavo vis mažiau.


Po dėstymo Dailės akademijoje galvojau imtis kažko kito. Mano dėdė buvo Policijos akademijos viršininkas. Prieš tai buvo dirbęs nepilnamečių berniukų kolonijos viršininku. Europos Sąjunga sukūrė kažkokią programą kolonijose esantiems berniukams auklėti. Aš maniau, kad menas yra geriausias būdas tai daryti. Kolonijoje buvo sukurtas etatas, ir jei būčiau likęs, greičiausiai ten būčiau ir dėstęs. Atlyginimas ten buvo gal penkis kartus didesnis nei profesoriaus alga akademijoje, nes tai buvo Europos Sąjungos pinigais remiamas projektas, darbas vidaus reikalų sistemoje. Gal ir nieko. Tai toks pusiau psichiatrinis užsiėmimas. Bet pagalvojau, kad grįšiu atgal į JAV. Tada daug kas taip darė. Dabar kai kas jau į Lietuvą grįžta.


Po dviejų mėnesių man davė naują lietuvišką pasą. Tuo metu pas Joną Meką antologijos archyve dariau parodą, dėl jos turėjau grįžti į JAV.


Tada nutiko tokia anekdotinė situacija. Tais laikais reikėdavo vizos į JAV, o Mekas ant vizos prašymo buvo parašęs „antologijos filmų archyvas“ (antology film archyve). Reikėdavo pakvietimo, kad galėtum įvažiuoti į šalį. Jis ant to pakvietimo užrašė, kad aš bet kokiu atveju turiu gauti vizą. Nuėjau į Amerikos ambasadą. Visa eilė laukia, visi bijojo, darbuotojas tikrina dokumentus ir niekam neduoda vizos, o aš, grįžęs po „Fulbright“ programos, teoriškai dar bent metus turėjau likti Lietuvoje. Priėjus eilei padaviau darbuotojai savo naują pasą, ji taip į mane pasižiūrėjo, maniau, kad tikrai neduos. Po pusvalandžio man numeta tą pasą, pasižiūriu – jame uždėta viza R. Galvoju, kas ta viza R? Žiūriu – religinė viza. Gal nesuprato, kas tas antology, gal sumaišė su theology – nežinau. Kai atvažiavau į JAV, taip išėjo, kad buvau juodai apsirengęs, ir tokia jauna ispanė, tikrinanti pasus, pasižiūrėjo į mano pasą ir sako: „Welcome, father to America“ („Sveiki atvykę, tėve, į Ameriką“). Taip suprato, kad aš kunigas… Tais laikais gavau vizą trims mėnesiams, o pasienyje prieš rugsėjo 11 d. galėjo išduoti vizas iki pusantrų metų. Man tiek ir leido pasilikti. Atvažiavau ir likau.

Ar JAV buvo galimybių įsitvirtinti?
Nebuvo. Matyt, buvau avantiūristas. Visada toks buvau. Jei pradėčiau galvoti kaip paprastas žmogus, tai aš neturiu užsidirbęs jokios pensijos, neturiu nekilnojamojo turto, bent jau šiuo metu. Pagal visus saugumo standartus, mano situacija gana nekokia. Pavyzdžiui, turiu butą labai geroje vietoje. Už jį moku mažiau, nei mokėčiau, jei jis būtų mano nuosavybė, bet jei turi baimių dėl ateities, sveikatos ar dėl vaikų, tai viskas pasidaro labai komplikuota. Kita vertus, ir sėkmingiausiu atveju kas nors gali atsitikti.

Ar Niujorke radote savo nišą?
Visada laikiau save tapytoju. Anksčiau kurdavau instaliacijas ir teatre esu dirbęs. Pirmiausia dariau savo darbus ir nekvaršinau galvos, ar kas nors tuos mano darbus rodys. Vėliau, kai užsiėmiau „SLA“ veikla, pamaniau, kad man reikia kažką su tuo daryti. Tuo metu įsivėliau į galerijos kūrimą.
Esu sukūręs ir labai didelių, ir labai mažų darbų. Dabar tų darbų pilnas ofisas ir nėra kam jų parodyti. Kai esi jaunas, galvoji, kad dideli darbai yra labai gerai. Zapkus keletą savo darbų yra pardavęs, bet aš žinau Niujorke daug dailininkų, kurių darbai yra dideli, ir jiems tai tikras vargas.

Kuo tuo metu užsiėmėte?
Aš visą laiką užsiimu tuo pačiu. Dažnai baldus gaminu. Kai čia atvažiavau, paaiškėjo, kad turiu auksines rankas.

Jei grįžtume prie kūrybos, jūsų tekstai apie kūrinius, kaip ir jūsų mokytojo Zapkaus, labai rišlūs ir iškalbingi. Ar rašymas apie savo kūrybą taip pat buvo jūsų studijų dalis?
Baigiau M.K. Čiurlionio meno mokyklą, buvau penketukininkas. O kai atsimenu Dailės akademiją – ji buvo kaip macho klubas. Ten dominavo Jonas Gasiūnas ir kiti. Visko buvo, aišku, bet bendra atmosfera – tokia. Atvažiavus į Niujorką buvo kitaip. Mes su Aidu buvome ne kaip studentai, o kaip vizituojantys menininkai. Metus pabuvome aukštojoje mokykloje, ėjome į kokias tik norime paskaitas, bet mums nereikėjo nieko daryti, atsiskaityti. Vadovybei labai patiko, kad mes ten esame. Pasirodo, jei turi „Fulbraight“ stipendiją, tai kiekvienas universiteto fakultetas nori, kad pas juos būtum, tai kelia jų prestižą. Tada universitete sugalvojo, kad mes galime eiti į magistro programą. Kai baigėme, jie jos oficialiai dar neturėjo. Tada pajutau didelį skirtumą: jų magistratūroje – vien rašymas. Vilniuje, akademijoje, nesvarbu, studijuoji skulptūrą, tapybą ar grafiką, reikia sukurti darbą ir parašyti gal pastraipą, o Amerikoje kitaip. Man tai patiko.

Kuo jums svarbūs didelio mastelio darbai?
Kai gauni vietą, galvoji, kad reikia daryti didelį darbą, bet iš tikrųjų mažas gali būti net geresnis. Pavyzdžiui, šiame mieste dideli darbai atrodo gerai, nes erdvės didelės, bet jei pasižiūri olandų tapybą ar iranietiškas miniatiūras – visi darbai maži. Detalės veikia visai kitaip.

Kaip renkatės būsimo kūrinio mastelį, formatą, medžiagas?
Visada buvau krapštukas. Amerikoje pradėjau dirbti su medžiu, ir man tai patiko. Kai pripranti ką nors daryti, tai automatiškai atsiliepia ir kūrybai. Generaliniame konsulate surengtoje parodoje rodyti darbai (paroda „Zoom“ Niujorke veikė nuo 2019 m. sausio 17 d. iki vasario 18 d.) yra maži, nutapyti per pastaruosius 18 metų, kurti maždaug nuo 2000-ųjų. Man visada patiko daryti mažus darbus. Daugelis tų darbų yra mažiausiai po keliasdešimt kartų pataisyti. Jie kurį laiką stovi mano studijoje. Kartais net sugalvoju jiems pavadinimą, bet išsitraukiu po metų, pasižiūriu ir svarstau – kodėl aš tokį pavadinimą sugalvojau? Mano pavadinimai – dažnai mokslinio arba medicininio tipo. Naudoju nemažai enciklopedijų iliustracijų, nes stilistika – dažnai grafinė.

Kaip parenkate pavadinimus?
Kiekvienas pavadinimas turi tam tikrą logiką. Pavadinimas yra kaip užuomina, padedanti atrakinti darbą. Jis nebūtinai turi iliustruoti, ką vaizduoji. Kartais reikia pavadinimo, kad jis duotų kryptį, kaip į tą daiktą žiūrėti. Manau, pavadinime turi būti triukas, o „Be pavadinimo“ reiškia, kad žiūrovas gali matyti, ką nori, nes jei aš pavadinsiu darbą „Kirvis“, tai nebus labai įdomu. Daiktiškumas nėra labai įdomus. Jei konstatuoji būseną ar patirtį, tada paveikslo raktas yra kitoks.

Kaip kilo mintis tapyti ant akmenų?
Esu daręs darbų grupę su akmenimis. Pradėjau juos 1997 metais. Man labai patiko architektas Frankas Lloydas Wrightas ir jo vila su japoniškais akmenimis, krintančiu vandeniu. Be to, meno istoriją juk pradedame mokytis nuo uolų piešinių, gyvūnų figūrų. Visas Vakarų menas nuo Egipto laikų – viskas super lygu, technologiška, o pirminis impulsas yra beveik kaip grafitis.
Norėjau, kad lygūs paviršiai būtų sumaišyti su trijų dimensijų, o tapyba liptų ant akmenų. Ant lygių paviršių dariau tarsi paveikslo iliuziją, perspektyvą, diagonalę – visus tuos triukus, o ant akmenų – atvirkščiai, plokščias vaizdas. Iliuzija tada yra kaip ženklas. Akmuo, kaip medžiaga, yra pats seniausias daiktas, natūraliai visur randamas. Tuose darbuose vieni akmenys balti, labai nugludinti. Ant jų pradedi piešti, labai gražiai piešiasi. Man tuomet atrodė labai įdomiai. Dabar gal ne taip atrodytų.

Kuo jums svarbus kontrasto principas, koliažo technika?
Kai aš mokiausi, madoje buvo postmodernizmas. Tada man atrodė, kad jei darai meną, tai turi aprėpti kuo plačiau. Dabar kiti žmonės dažnai man išsako tokią pagiežingą kritiką, kad aš neieškau grynumo, o mano darbai yra kaip koliažas, skolinimasis iš visur. Dėl to kartais pagalvoju, kad gal nereikia tiek daug visko dėti. Gal tas primaišymas yra truputį Rytų europietiškas kompleksas? Kaip pažiūrėsi.

Savo darbuose bandote labiau supriešinti elementus ar ieškote harmonijos?
Harmonijos? Tiesą sakant, net nežinau, kas tai yra. Na, kontrastai sukuria harmoniją, yra toks vienas būdas. Ne visuose mano darbuose, bet dažnai yra viena dominuojanti spalva. Pastebėjau, kad jei daug spalvų, tai darosi sunku suprasti. Darbuose ir taip visko labai daug.
Mano patirtis, susijusi su spalva, tokia, kad negalima jos daug dėti, kai darbuose yra tiek daug taškų. Kelerius metus dariau vien baltus darbus, aukščio sulig durimis. Dėdavau kokius dvidešimt sluoksnių grunto, išlygindavau, kad būtų idealiai lygu. Tada jei ką nors uždedi, labai gerai matosi. Baltumas veikia atstumo tarp objektų suvokimą. Dabar turiu gal dešimt tokių darbų, bet gal tik vieną ar du kažkur rodžiau. Man atrodė, kad jei bus labai balta, ir ta balta dar blizganti, tai ir mažas taškiukas kažkuo pavirs. Jei dar daug vietos, tai atstumai veikia kaip pauzės. Aišku, tokie darbai – prabangus užsiėmimas. Padaryti tai padariau, bet kur aš jį dėsiu? Ypač jei tokių darbų dešimt, tai man staiga reikia kambarį nuomotis. Baltus darbus dariau kaip tik po akmenų.

Ar randate Niujorke kur eksponuoti savo darbus?
Prieš dešimt metų susidėjau su „SLA“ ir ten ką nors vis parodau, bet į kitas Niujorko galerijas patekti sunku. Iš tikrųjų labai sunku rasti gerų dailininkų. Atrodo, jų yra tiek ir tiek, bet kai pradedi žiūrėti – sudėtinga. Iš tiesų, meno darymas – labai sudėtingas procesas. Reikia žinoti, dėl ko daryti meną – koncepciją, ir turėti laiko. Tai gana poniškas užsiėmimas. Reikia sąlygų, vietos, laiko. Dar tai, kad gali būti įkvėptas, paskui nebeįkvėptas.

Kaip pats sau atsakytumėte, kodėl jūs kuriate?
Geras klausimas. Jeigu aš turiu idėją, kažkas atsiranda galvoje, tai norisi išbandyti, kaip tai atrodys realybėje.

Atrodo, kad tapyba jums yra daugiau nei saviraiška. Tad kas jums yra tapyba?
Kad, be to, nelabai ką daugiau išmanau. Kūrybą pasirinkau būdamas keturiolikos ir niekada neabejojau. Nors man tai nėra pelninga. Nenoriu atrodyti išpuikęs, bet manau, kad turiu kažką apie tai pasakyti, kad mano darbai turi tam tikrą logiką, jei pradedi žiūrėti kontekste – dabartinio meno ar kas kur atlikta. Aš netapau dėl to, kad man reikia. Man tapymas yra privatus užsiėmimas. Savo porėmius turiu pasidaryti pats, nes kol kitam išaiškinsiu, kaip turi būti... Ir žinau, kad vis tiek nepadarys taip, nors gali atrodyti, kad ten nieko ypatingo nėra.


Manau, kad ypač šiais laikais, kai viskas taip technologiška ir tos technologijos yra tokios patogios, tapyba yra vienas tų senųjų humaniškų užsiėmimų. Jų nėra tiek jau daug.

Julius Ludavičius, Ilgalaikė žala smegenims (Permanent Brain Damage, 14x7). 1998-2012 m.
Julius Ludavičius, Ilgalaikė žala smegenims (Permanent Brain Damage, 14x7). 1998-2012 m.
Julius Ludavičius, Skrydis virš gegutės lizdo, (48x46). 1999-2000 m.
Julius Ludavičius, Skrydis virš gegutės lizdo, (48x46). 1999-2000 m.
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, Red Master, (8x7). 2000-2009 m.
Julius Ludavičius, Red Master, (8x7). 2000-2009 m.
Julius Ludavičius, Zero Ground (12x7). 2000 m.
Julius Ludavičius, Zero Ground (12x7). 2000 m.
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius, iš parodos „Zoom“ LR Generaliniame konsulate Niujorke
Julius Ludavičius
Julius Ludavičius