Šeštas jausmas

Pasikliaujant nuojauta ir kol kas be jokių finansinių injekcijų iš šalies, tik su moraliniu vietos menininkų ir bendruomenės palaikymu, vienas Varėnos rajono Naujųjų Valkininkų kaimo pastatas-vaiduoklis po truputį transformuojasi į erdvę įvairiausioms kūrybinėms apraiškoms. Pakrikštytas „Menų skalbykla“ (pagal savo buvusią paskirtį), jis šiemet jau keletą kartų tapo platforma trumpalaikėms parodoms bei meno ir amatų edukaciniams užsiėmimams.

„Menų skalbykla“ – buvusi garsiosios vaikų tuberkuliozės ligoninės „Pušelė“ skalbykla, beveik 400 kvadratinių metrų vieno aukšto statinys, raudonų plytų pailgo stačiakampio plano „loftas“ plokščiu stogu, aukštomis lubomis, dideliais langais ir vandalų dar iki galo neišplėštais pramoniniais elementais. Kadangi sovietmečiu „Pušelėje“ vienu metu gydydavosi net apie 500 vaikų, galima tik įsivaizduoti, kad čia veikė milžiniškas skalbimo „fabrikas“. Dabar pastato būklė – kritinė. Varėnos savivaldybė ne kartą mėgino juo atsikratyti – t.y. parduoti. O skalbyklą šiemet nutarė įsigyti vienas Naujųjų Valkininkų gyventojas, puoselėjantis medžio drožybos amatą. Jo planas įkurti čia amatų dirbtuves, matyt, šeštam jausmui pakuždėjus, susipynė su mano ketinimais rengti skalbykloje parodas – pramoninis jos pobūdis, baugi vidaus patalpų tuštuma ir net apleistumas tam puikiai tinka.

Amatų, dailės mėgėjų ir profesionaliosios dailės sambūvio idėja provincijai yra bene pati tinkamiausia. Pirmoji paroda įvyko kaimui švenčiant Žolinę. „Dzūkuojantis“ parodos pavadinimas „Įviecinta erdvė“, kuris kiek ironiškai atliepia šiuolaikinės dailės leksiką, sujungė daugybę skirtingų kūrinių ir tapo ne tik meno kūrinių, bet ir pačios erdvės ekspozicija. Iš karto buvo aišku, kad ir parodos struktūrą diktuos erdvė, konstruojant parodą „horizontaliai“, psichodeliškai ir intuityviai, suliejant drauge mokinių, studentų, profesionalų, mėgėjų, amatininkų kūrinius. Šiuos labai skirtingus autorius ir jų darbus matyti atskirai – taip pat labai įdomu. Štai kad ir skulptorių-restauratorių, drauge dirbančių Rūtos ir Nerijaus Kavaliauskų ar Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokytojo Marijaus Baukaus, kuriančio greta su Varėnos švietimo centro psichologe Edita Baukiene.

Pirmosios parodos akcentai – griežta Gedimino Piekuro erdvinė abstrakcija, Valdo Aničo keramika bei nedidelė memorialinė ekspozicija, skirta a.a. Marijos Kiauleikytės, puikios J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytojos, atminimui; tamsioje belangėje patalpoje įkurdinta E. Baukienės videoinstaliacija ir keisčiausi kūrinių deriniai. Pavyzdžiui, ironiški Roberto Gritėno pamąstymai apie lietuviškumą, visokias būties negandas ir Valkininkų klebono Broniaus Krakevičiaus fotografijos su kameriniais Dzūkijos gamtos vaizdais, erdvinė kompozicija, sukurta tik pradedančių kūrėjų – Dainiaus Karanevskio ir Šarūno Tadijošaičio, bei gamtos fotografo Ričardo Anusausko kolekcija. Tarp medžio drožėjų išsiskyrė istorinius medžio dirbinius atkuriančio varėniško Algirdo Juškevičiaus kūriniai, peržengiantys amato ribas ir kupini paslaptingos archajinės dvasios.

Antroji paroda „Jaunas ruduo“, atidaryta rugsėjo 1 d., buvo skirta jaunų kūrėjų, vietos moksleivių, Varėnos J. Čiurlionytės menų bei Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklų mokinių darbams. Ir ją „susluoksniavome“ kaip margą idėjų, technikų, laikotarpių „tortą“, kuriame vietos jaunimo ir vaikų darbai buvo eksponuojami greta meno mokyklos baigiamųjų grafikos estampų, kurių vadovės – Lida Dubauskienė, Birutė Zokaitytė, Eglė Vertelkaitė, vienožinskiečių – dizaino studijos lankytojų eksperimentų, šios mokyklos mokytojų Arūno Gudaičio, Džiugo Katino, Donato Jankausko, Tomo Martišauskio mokinių erdvinių projektų, skulptūros pamokose sukurtų darbų.

Tuščiose skalbyklos langų kiaurymėse pakibo stiklo plastikos kompozicijos, dabar jau „istorinės“, sukurtos nebeveikiančių vaikų globos namų „Spengla“ ugdytinių (ši įstaiga veikė „Pušelės“ patalpose), kartu su jų mokytoju Nerijumi Kavaliausku. Pirmojoje parodoje J. Vienožinskio dailės mokyklos fondų lobynams atstovavo Nomedos Saukienės ir Šarūno Saukos baigiamieji darbai, nutapyti dar 8-ąjį dešimtmetį, vadovaujant Arvydui Šalteniui ir Algimantui Švėgždai, o moksleivių kūrybos ekspozicijoje varėniškai parodė tapybos darbų kolekciją iš savo fondų, kurioje bene labiausiai intrigavo šios mokyklos absolvento Emilio Vėlyvio tapyba – tokia jautri, lyriška, nesisiejanti su demonišku dabartiniu Vėlyvio įvaizdžiu (mokytojas – tapytojas Valdemaras Šemeška).

Ne tik šeštas jausmas, bet ir tam tikri asmeniniai, politiniai, socialiniai impulsai veikia kaip „Menų skalbyklos“ varomoji jėga. Ligoninė „Pušelė“ tikriausiai įeis į Lietuvos medicinos istoriją ne tik dėl savo praeities, bet ir dėl to, kad ji bene pirmoji Lietuvoje krito po sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pertvarkų dalgiu. Kaip žinoma, ligoninė buvo uždaryta 2017 m. vasarą, paveldosaugininkams jau besiruošiant pagaliau restauruoti Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybą. Taigi, kaip mėginau sau apibūdinti „skalbyklos“ tikslą, – tai taikus kultūrinis pasipriešinimas bukumui, nihilizmui, miglotoms optimizacijoms ir pertvarkoms. Žinoma, siekiant ir gaunant tiesioginės, kad ir ne finansinės, naudos.