Įspūdžiai iš Paryžiaus

Kai kiemas temsta

Vijoklis medį smaugia

Senam sode

Ir Eifelis auksėja

Ir akmeninės kapinės

Šitam mieste

Prieš Vėlines

Rembrantas vienas

Prieblandoj pilkėja

Kiauliaganys – Paryžiuj

Ant kalno klūpo

Sacré Coeur bažnyčioj...

Rašiau grįžęs iš Luvro, kur mačiau Rembrandto sūnaus Tito portretą, į savo dirbtuvę ant Monmartro kalno, kurią gavau dviem mėnesiams iš Cité Internationale des Arts kaip Prancūzų kultūros instituto Lietuvoje programos „Tėkmė iš rytų“ rezidentas-stipendininkas 1992 metais. Kas vakarą, pavargęs po klajonių po muziejus, galerijas, kopdavau į kalną laiptų takais pro mažytes aikštes, kur spinduliais susibėga kelios gatvės, pro teatrą, kurio vardo neatsimenu, tik žinojau, kad čia kadaise vaidino ir mokėsi europinio teatro Juozas Miltinis, kad čia klaidžiojo ir mano mokytojas Antanas Gudaitis, o dar ankstėliau – ir van Goghas, kiti didūs tapytojai. Prisiminiau, kaip Ričardas Vaitiekūnas man išvažiuojant linkėjo įminti į jų paliktas pėdas...

Buvo ruduo, Vėlinių laikas. Jų vakarą nuėjau į šalia esančias kapines ir nustebau neradęs degančių žvakelių. Tik policininkas, švilpdamas blerbiančiu švilpuku, šaukė: Fermé, fermé! (Uždaryta, uždaryta!), varydamas visus iš mirusiųjų miesto.

Turėjau planą šalia muziejų aplankyti visas Paryžiaus galerijas, pasižymėdavau parodų adresus, vernisažų laiką, norėjau pamatyti ir pačius menininkus, bet po kokių dviejų savaičių suvokiau, kad dėl galerijų gausos tai – beviltiška, o ir neverta, nes, kaip ir visur, pilna prasto meno, prastų parodų. Ėmiau ir pats piešti gatvėse, metro traukiniuose, krantinėje prie Senos.

Stipendijos niekas nemokėjo... Vaikė po visokias biurokratines įstaigas iš vieno miesto galo į kitą... Tad iš nevilties dviem tarnautojoms padeklamavau prancūziškai išmoktą Oskaro Milašiaus eilėraštį, parodydamas ir lietuvio poeto, rašiusio prancūziškai, portretą. Jos buvo sužavėtos, ir mano mylimas poetas iš karto sutvarkė mano gyvenimo Paryžiuje galimybes. Tos eilės „gelbėjo“ ne sykį. Žmonės, čia gyvenę, kūrę, o dabar susiję su Lietuva, buvo kaip atrama ilgintis namų ir Tėvynės.

Sekmadieniniai lietuvių bendruomenės pietūs po mišių, neseniai Anapilin iškeliavusio J. Greimo žmona, kunigas Petrošius, Bačkis (būsimo kardinolo brolis, svajojantis po rinkimų tapti Lietuvos ambasadoriumi), Ugnė Karvelis, pas kurią su rašytojais Juozu Apučiu, Sigitu Geda, Ričardu Gaveliu, Sauliumi Kondrotu bei Baltų dienų dalyviais po jų literatūrinio vakaro, kurį vedė Ugnė pustuštėje salėje, „baliavojom“ neduodami Ugnei užmigti, nes Sigitas grasino papjausiąs Kondrotą, kad tam nusispjaut ant savo motinos kapo, o kitam vakare jau pas kunigą Petrošių Sigitas, parpuolęs ant kelių, prašęs išrišimo. Vizitas pas Klimus, kur pajutau tikrų paryžiečių gyvenimą. Po telefoninio pokalbio – vakarienė pas Antaną Mončį su mano atsivežta lietuviška degtine, jo iškepta kiaušiniene, švilpų muzika, nes mus siejo Justinas Mikutis – literatas, filosofas, tremtinys, Antano jaunystės draugas ir man artimas žmogus. Man mokytojaujant ir dėstant Justinas pozuodavo mokiniams ir studentams. Su juo kartu jautėm pareigą atvirai kalbėtis su jaunimu apie tai, kas darosi ir kaip būti mūsų okupuotoj Tėvynėj. Ak, koks tai buvo vakaras! Tarsi Justinas, jau prieš pat susikuriant Sąjūdžiui iškeliavęs Anapilin, būtų čia, kartu. Kviečiau Mončį atvažiuoti į Lietuvą padėstytojauti būsimiems skulptoriams, bet jis – nežinau, ar iš didžiulio kuklumo, ar dėl kitų priežasčių – žemaitiškai muistėsi, sakydamas, kad yra labai sunku pasakyt, ar čia gerai, ar blogai nupaišyta ar nulipdyta...

Ambasadoj, kur tvyrojo priešrinkiminės nuotaikos, susipažinau su Paryžiuje besistažuojančiu Vilniaus universiteto prancūzistu, vertėjaujančiu mūsų atvykstantiems valdininkams. Susidraugavom ir kartu vaikščiojom po galerijas, norėdami įpiršti kokią mūsų tapybos parodą. Aš rodydavau per skaidrių aparatėlį mūsų tapybą pradedant A. Gudaičiu ir baigiant jauniausiais menininkais. Visur sakydavo: „O, kokia gera tapyba! Tačiau mes turim savų menininkų, garsenybių...“ Bet viena autorių teisių agentūra „Spadem“ sutiko, ir po dvejų metų jos galerijoje, šalia Bastilijos aikštės, pavyko surengti mūsų tapybos parodą, kurioje šalia grupės „24“ savo kūrinius eksponavo ir Algimantas Švėgžda, gyvenantis Berlyne. Iš paieškų galerijose labiausiai įsiminė viešnagė sename antikvariate, kurio savininko brolio, rašytojo, romaną Gintaras Morkūnas buvo išvertęs į lietuvių kalbą. Gėrėm vyną, rodžiau jam mūsų tapybą, o jis patarinėjo, rašė rekomendacijas į galerijas ir... vis tebepyko ant kadaise čia apsilankiusio Picasso, nusipirkusio XVII a. mandoliną ir perpjovusio ją savo natiurmortui... Mūsų bičiulystės įkarštyje atsinešė aplanką su piešiniais, pastelėm, kompozicijų eskizais, pagal juos kažkoks paveikslų padirbinėtojas tapė Paryžiaus mokyklos menininkų paveikslų kopijas. Aplanke buvo sudėtos A. Modigliani, M. Vlamincko, G. Braque’o ir kitų to laiko tapytojų būsimų paveikslų idėjos. Po kažkiek metų radau tą antikvariatą užkaltais langais. Vertėjas Gintaras Morkūnas tapo mūsų grupės „24“ garbės nariu – rėmėju.

Stažuodamasis privalėjau aplankyti Cité rezidencijos įkūrėjo Félixo žmoną Simone Brunau, ilgai vadovavusią Menų miesteliui. Padovanojau Lietuvos meno albumą, mačiau, kad jos dėmesys neseniai nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai buvo didžiulis. Turėjau teisę ir paprašiau leidimo kitais metais Cité galerijoje surengti personalinę parodą. Leidimą gavęs, į parodą atbildėjau savo „moskvičium“ su paveikslais, Antanuku ir Aldona. Parodai vykstant vėl gyvenome dirbtuvėje Monmartre, o per jos atidarymą, dalyvaujant Lietuvos ambasadoriui Osvaldui Balakauskui, ponia Brunau prakalbo apie galimybę Lietuvai turėti savo ateljė šiame Menų miestelyje, šalia kitų valstybių universitetų ar akademijų. Šią žinią parvežiau į Lietuvą. Visi žiūrėjo į mane kaip į svajoklį, kalbantį nerealius dalykus. Tik vienintelis Viktoras Liutkus, tuo metu dirbęs Kultūros ministerijoje, palaikė šią mintį ir, pamatęs, kad ministerija nereaguoja į iš Paryžiaus siunčiamus raštus ir kad baigiasi visi terminai, puolė man skambinti, sakydamas, kad Dailės akademija galėtų ką nors daryti. Laimei ar nelaimei, tuo metu buvau ką tik išrinktas rektoriumi, tad puoliau bandyti įgyvendinti tuo metu labai nerealią dailininkų svajonę turėti kūrybinę studiją Paryžiuje. Buvo vasara. Prisimenu, kaip iš Utenos pašto prisiskambinau Seimo pirmininkui Česlovui Juršėnui, kurį pažinojau nuo Sąjūdžio laikų kelionės į Austriją. Ten šventėme jo gimtadienį. Jis irgi mane prisiminė ir lengvai sutiko Seimo valdyboje pakeisti Biudžeto sandaros įstatyme numatytą dalies Akademijai skiriamų lėšų paskirtį – užuot padengus amžinai trunkančių remontų ir stogų dengimo išlaidas, skirti lėšas ateljė įsigyti Paryžiaus tarptautiniame menų miestelyje statomame priestate. Jau bus 26 metai, kai ten glaudžiasi, kuria, rašo, muzikuoja mūsų menininkai. Tik turėjau svajonę, kad kiekvienas, prieš ten važiuodamas, užsirašytų Cité galerijoje surengti savo parodą (nebūtinai buvimo laiku). Taip Paryžiuje vyktų nepertraukiama šiuolaikinio Lietuvos meno prezentacija.

Šie padriki mano prisiminimai – tai maža kruopelytė mūsų kultūros santykių su Paryžiumi, šituo baltu ir gražiu (kaip nuo Monmartro kalvos man pirmąsyk pasirodė) miestu, tiek daug davusiu ir dar duosiančiu mūsų kultūrai.

Prisiminimai surinkti parodos „Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos“, veikiančios, bet dėl karantino uždarytos, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius), proga. Kuratorė Birutė Pankūnaitė, architektas ir dizaineris Povilas Vincentas Jankūnas. Daugiau pasakojimų rasite Vytauto Kasiulio dailės muziejaus (Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys) interneto svetainėje.

https://www.lndm.lt/iminti-paryziu-cite-internationale-des-arts-rezidentu-pasakojimai-ii-dalis/