Muzika

Stein Skjervold

Franzo Schuberto dainos

Maždaug prieš 20 metų bibliotekoje man į rankas visiškai atsitiktinai pateko Franzo Schuberto trijų vokalinių ciklų „Žiemos kelias“ („Winterreise“), „Gražioji malūnininkė“ („Die schöne Müllerin“) ir „Gulbės giesmė“ („Schwanengesang“) įrašai. Tuo metu nežinojau praktiškai nieko apie klasikinę muziką, Franzą Schubertą, vokiškąją Lied tradiciją ar klasikinį dainavimą, tačiau šie ciklai iškilo prieš mane kaip monumentalios šviesos ir tamsos struktūros, gigantiški, tačiau išlaikę nepaprasto grožio intymumą, be galo liūdni, giliai žvelgiantys į žmogiškąją prigimtį, visą jos baimę, meilę ir liūdesį kūriniai. Jie mane taip pakerėjo, kad žinojau anksčiau ar vėliau turintis juos atlikti. Taip pradėjau dainuoti.
 

Šie trys Schuberto ciklai neabejotinai yra ryškiausi visos Lied tradicijos pavyzdžiai. Netikėtai atrasta bibliotekoje Franzo Schuberto muzika man, kaip ir daugeliui dainininkų, tapo muzikiniais „namais“, į kuriuos visuomet norisi sugrįžti. Maža to, Schubertas tapo man savotišku draugu, žvelgiančiu per petį koncertuojant: žemas, kresnas, drovus, beviltiškai

Helmutas Šabasevičius

Anželikos Cholinos „Karmen“ puolė į Maskvos glėbį

ACH teatro afišose vis dažniau mirga Maskvos pavadinimas. Spalio 24 d. „Ūkio banko“ teatro arenoje buvo parodytas šokio spektaklis „Karmen“, kurio premjera Rusijos sostinėje numatyta Aleksandro Puškino dramos teatre lapkričio mėnesį.

Lietuvoje „Karmen“ gyvavo nuo 1998-ųjų, kai Anželika Cholina pastatė jį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tuomet tai buvo iššūkis šio teatro artistams, kuriems teko žodžius iškeisti į judesio kalbą. „Karmen“, iš esmės atnaujinta 2004 metais, – brandžiausias, muzikiniu, dramaturginiu, režisūriniu, choreografiniu ir vaizdiniu požiūriu labiausiai vientisas spektaklis ne tik choreografės ligšiolinėje kūryboje, bet ir pastarųjų dešimtmečių Lietuvos šokio kultūroje.
Nors Maskvai Anželika Cholina tikina sukūrusi kitokią „Karmen“, ankstesni spektakliai nesiduoda užmirštami. Spektaklio struktūroje naujovių yra, bet jos neatrodo esminės – veikiau redakcinio pobūdžio. O panašumų apstu – ta pati muzikinė dramaturgija, režisūriniai akcentai, talentingas, įtaigus

Gedmintė Samsonaitė

Festivalis „Gaida 2012“
 

Pasibaigus 22-ajam „Gaidos“ festivaliui galima dar kartą peržvelgti sulamdytą lankstinuką ir įvertinti, ką gero festivalis savo klausytojams pasiūlė šiemet. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad šių metų „Gaida“ pasirodė daug įvairesnė ir įdomesnė nei keleto pastarųjų metų. Nors festivalis turi savo nuolatinių gerbėjų, kas yra visiškai suprantama, net keli „anšlaginiai“ renginiai patraukė ir kitų klausytojų dėmesį. Be abejo, tai lėmė programa, leidusi įvairiausių skonių modernios muzikos mėgėjams ir vertintojams susirasti bent vieną dėmesio vertą renginį.

Festivalio organizatoriai klausytojams pasiūlė net keletą teminių krypčių. Panašu, kad stengtasi aprėpti labai daug, dėl to vienos aiškios koncepcijos nebuvo. „Erdvė muzikoje, muzika erdvėje, spektriniai ir kiti erdvės aspektai“ – taip buvo pristatyta viena pagrindinių festivalio temų. Turbūt abstrakčiau suformuluoti ir labiau neįsipareigoti būtų neįmanoma. Renginys, ryškiausiai atspindėjęs

Živilė Stonytė

Muzikologų konferencija, skirta Broniaus Kutavičiaus 80-mečiui

Dvidešimto amžiaus Baltijos muzikos recepcija, aktualieji 7-ojo dešimtmečio muzikos istorijos ypatumai, kaip muzikoje gimsta nacionaliniai herojai – šiuos klausimus 2012 m. rugsėjo 12 d. svarstė tarptautinės diskusijos Vilniuje dalyviai: prof. Donatas Katkus, muzikologė Vita Gruodytė (Prancūzija), etnomuzikologas Valdis Muktupāvelas (Latvija), Estijos nacionalinio transliuotojo „Klassikaraadio“ direktorė Tiia Teder ir įrašų kompanijos „Toccata Classics“ vadovas Martinas Andersonas (Jungtinė Karalystė). Diskusija buvo surengta kaip tarptautinės Baltijos muzikologų konferencijos „Muzika, pakeitusi laiką: Baltijos kraštų kūrybos proveržis po 1970 m.“, šiemet skirtos lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus 80-mečiui, renginys. Diskusiją moderavo muzikologė Veronika Janatjeva. Siūlome susipažinti su pagrindinėmis jos mintimis.

Algirdas Klova

Dvidešimt penktasis „Vilnius jazz“

Jubiliejinis festivalis „Vilnius jazz“ šiemet išties žadėjo daugybę staigmenų. Pažadai buvo ištesėti. Nori nenori prisimeni save ir visus mėgstančius naujojo džiazo sroves, kurie tuos visus 25 metus sekė festivalio dalyvių veiklą. Būtinai reikia pasakyti, kad mums teko didžiulė laimė matyti ir girdėti gyvai tokio lygio JAV muzikos žvaigždes kaip Courtney Pine ankstyvuoju kūrybos periodu (1989), Johną Bruce’ą Wallace’ą (1991), Johną Kingą (1991), Steve’ą Lace’ą (1992), Leroy’ų Jenkinsą (1992), Joe Zavinulą (1994), Billy Cobhaną (1995), Kurtą Ellingą (2001), Rytų Europos naujojo džiazo korifėjus Tomaszą Szukalskį (1998), Enverą Izmailovą (1996), Ivą Bitovą (1998), visus Lietuvos džiazo grandus, Azijos tautų atstovus ir t.t. Panorama plati ir stilistiniu, ir geografiniu požiūriu. Todėl labai natūralus yra festivalio vadovo Antano Gusčio noras dar labiau išplėsti ribas, laikantis tam tikros sistemos. Gal jos ir nėra, gal tik aš netikėtai ją radau, bet man tai labai patiko.

Rengėjų inf.

Muzikos festivalis „Gaida“

Aldona Eleonora Radvilaitė

Spalio 6 d. Euroradijo transliacija

Ryškus, išskirtinis atlikėjo talentas, didžiulė vidinė energija ir valia, jautrus muzikos prasmių pajautimas, rafinuotas skonis, sugebėjimas tobulai realizuoti sumanymus, klausytojus hipnotizuojanti įtaiga – tai atsidavusio muzikos menui rusų pianisto Jevgenijaus Starodubcevo bruožai. Daugelio tarptautinių konkursų laureatas intensyviai koncertuoja pasaulyje, skambina rečitalius ir su orkestrais. Pianistas gimė 1981 m., mokėsi Maskvos centrinėje muzikos mokykloje, o 1999 m. įstojo į Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos kompozicijos klasę. Nuo 2000 m. pradėjo mokytis skambinti forterpijonu prof. N. Trull klasėje, o nuo 2006 m. baigęs studijas dirba šios profesorės asistentu. J. Starodubcevas įrašė dvi XX a. ankstyvosios šiuolaikinės muzikos kompaktines plokšteles kompanijose „Anima records“ ir „Honens“.

Lietuvos klausytojų dėmesį pianistas patraukė...

Živilė Ramoškaitė

Koncertas violončelininko Rimanto Armono jubiliejui
 

Šį, o ne kokį kitą rašinio pavadinimą padiktavo šeštadienį (rugsėjo 29-ąją) Nacionalinėje filharmonijoje įvykęs šventiškas simfoninis koncertas, aprėpęs tris reikšmingus įvykius. Šiuolaikinės reklamos gamintojai tikrai sušuktų: „Trys viename!“ ir būtų teisūs. Taigi buvo paminėtas artėjantis violončelininko Rimanto Armono šešiasdešimtmetis, įvyko pasaulinė Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera, o Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juozo Domarko, pradėjo 72-ąjį sezoną.

LMRF inf.

Tradicinis koncertų ciklas

Jau devynioliktą sezoną Lietuvos muzikų rėmimo fondas pakvies į „Alma Mater musicalis“ koncertų ciklą. Kiekvieno mėnesio pirmąjį pirmadienį po Šv. Jonų bažnyčios skliautais klausytojų lauks įsimintini susitikimai su gerai žinomais ir kūrybinį kelią dar tik pradedančiais muzikais.

Spalio 1 d. pirmajame ciklo koncerte, skirtame Pasaulinei muzikos dienai ir Kartų solidarumo metams, koncertuos vokalinis duetas (sopranai) A. Liutkutė ir V. Butautaitė, klarnetininkai A. Budrys ir V. Giedraitis, vargonininkas G. Kviklys, Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“, vadovaujamas A. Steponavičiūtės-Zupkauskienės, jaunosios smuikininkės P. Jankovskytė (M.K. Čiurlionio menų mokykla) ir U. Jankauskaitė (Vievio meno mokykla), Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos kanklių ansamblis (vadovė J.Čepaitienė) su solistu K. Kalinkinu (birbynė).

Jau tapo tradicija „Alma Mater musicalis“ koncertus dedikuoti iškilioms asmenybėms, ypatingiems kultūros įvykiams pagerbti. Šio sezono cikle – koncertai, skirti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams: solistėms A. Krikščiūnaitei, I. Milkevičiūtei, žymiam M.K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojui ir propaguotojui V. Landsbergiui.

Helmutas Šabasevičius

„Tristanas ir Izolda“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinė baleto trupė pradėjo savo meno vadovo Krzysztofo Pastoro premjera. Baletas „Tristanas ir Izolda“, sukurtas pagal prancūzų viduramžių kultūros žinovo Josepho Bédier parašytą to paties pavadinimo romaną – gera proga prisiminti pasakojimą, paplitusį po daugelį Europos šalių, žinotą ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Poznanės viešojoje bibliotekoje saugomas senąja gudų kalba parašyto veikalo „Pasakojimas apie riterį Tryščaną“ rankraštis, datuojamas XVI amžiumi.

Pastaraisiais metais daug dėmesio skirdami daugiakultūriam LDK paveldui, galime matyti, kaip Lietuvos baleto trupėje jis sėkmingai atgimsta: lenkų choreografo vadovaujami, tose pačiose gretose šoka lietuvių, lenkų, baltarusių ir kitų tautybių artistai. Abiejų Tautų – lenkų ir lietuvių – baleto ganytojas ilgametę choreografo patirtį sėkmingai pademonstravo praėjusio sezono pabaigoje: jo inicijuotas naujų choreografinių darbų projektas „Kūrybinis impulsas“ leido įsitikinti, kad iki šiol labiausiai su akademinėmis profesionalaus šokio formomis siejamas Lietuvos baletas slepia netikėtas įvairių stilistinių krypčių kūrybines ambicijas.