Spalio 6 d. Euroradijo transliacija
Ryškus, išskirtinis atlikėjo talentas, didžiulė vidinė energija ir valia, jautrus muzikos prasmių pajautimas, rafinuotas skonis, sugebėjimas tobulai realizuoti sumanymus, klausytojus hipnotizuojanti įtaiga – tai atsidavusio muzikos menui rusų pianisto Jevgenijaus Starodubcevo bruožai. Daugelio tarptautinių konkursų laureatas intensyviai koncertuoja pasaulyje, skambina rečitalius ir su orkestrais. Pianistas gimė 1981 m., mokėsi Maskvos centrinėje muzikos mokykloje, o 1999 m. įstojo į Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos kompozicijos klasę. Nuo 2000 m. pradėjo mokytis skambinti forterpijonu prof. N. Trull klasėje, o nuo 2006 m. baigęs studijas dirba šios profesorės asistentu. J. Starodubcevas įrašė dvi XX a. ankstyvosios šiuolaikinės muzikos kompaktines plokšteles kompanijose „Anima records“ ir „Honens“.
Lietuvos klausytojų dėmesį pianistas patraukė įspūdingais pasirodymais paskutiniame M.K. Čiurlionio konkurse, tad į spalio 6 d. Filharmonijos Didžiojoje salėje vykusį Nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas) ir soluojančio J. Starodubcevo koncertą, kurį transliavo Euroradijas, gausiai susirinko profesionalai ir muzikos mėgėjai. Dirigavo Robertas Šervenikas. Orkestrui atlikus Arvydo Malcio orkestruotus M.K. Čiurlionio „Tris preliudus“, išgirdome dėl sudėtingos fortepijono partijos rečiau atliekamą Sergejaus Prokofjevo 4 dalių Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 g-moll, op. 16, sukurtą jaunystės metais (I redakcija 1913, II – 1923), pelniusį kompozitoriui estetinių pagrindų griovėjo, futuristo ir „barbaro“ vardą. Šiame kūrinyje, kitaip nei kituose šio autoriaus fortepijoniniuose koncertuose, pagrindinis vaidmuo skirtas solistui, jo partijos muzikinė kalba visais atžvilgiais sudėtinga, reikalauja didžiulės dėmesio koncentracijos, fizinės ištvermės atliekant komplikuotai išplėtotą muzikos audinį, sugebėjimo įprasminti neįprastus vaizdinius. Savo vidine energetika primenantis mūsų įsivaizduojamą legendinio smuikininko Nicolo Paganini įvaizdį, Jevgenijus Starodubcevas sukauptai, hipnotizuojamai įtaigiai, nepaprastai rafinuotai, kulminacijose – dramatiškai perteikė šios ir dabar naujai, savitai, epizoduose – aštriai skambančios muzikos įvairovę. Sunku buvo patikėti, kad išoriškai trapus, liaunas jaunuolis apdovanotas neįtikėtina dvasine stiprybe, fantazija, puikiais fiziniais duomenimis. Ypač įspūdingos buvo išplėtotos fortepijono kadencijos. Pagirtinas solisto ir orkestro ansamblis. Publika buvo sužavėta, pasipylė gėlių puokštės, nesibaigiantys aplodismentai. Kai po koncerto garbi muzikos profesionalė Emilija Čepulytė paklausė šio talentingo menininko, kodėl bisui jis nepaskambino M.K. Čiurlionio kūrinių, kuriuos neseniai puikiai interpretavo savo rečitalyje „Piano.lt“ salėje, J. Starodubcevas atsakė klausimu: „O jūs žinote, ką reiškia pagroti Prokofjevo Antrąjį koncertą?“ Beje, prieš šį atsakingą pasirodymą Filharmonijoje pianistas nepagailėjo savo energijos ir 16 val. M.K. Čiurlionio namuose-memorialiniame kultūros centre subtilia M.K. Čiurlionio Preliudo interpretacija pasveikino pirmąjį ilgametį M.K. Čiurlionio draugijos pirmininką prof. V. Landsbergį su artėjančiu jubiliejumi, o kartu ir garbius šios draugijos narius bei dabartinį jos pirmininką Stanislovą Urboną su įkūrimo ir veiklos 25-mečiu.
Antroje koncerto dalyje orkestro atliekama Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 1 c-moll, op. 68, kurią energingai ir pakiliai dirigavo Robertas Šervenikas, skambėjo kaip palaimingai tyra ir nuoširdi nuostabaus grožio muzika, kurioje romantinis polėkis meistriškai jungėsi su klasikine darna. Klausytojai karštomis katutėmis dėkojo atlikėjams. Entuziastinguose šūksniuose smagu buvo girdėti jaunus balsus.