Muzika
Aldona Eleonora Radvilaitė
Įvairių nuotaikų muzika
Lukas Geniušas ir Klaipėdos kamerinis atlieka Hindemithą
Rugsėjo 20 d. vakare Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje skambėjo Paulio Hindemitho (1895–1963) kūriniai: fortepijoninis ciklas „Ludus Tonalis“ (1942), „Penkios pjesės“ styginių orkestrui, op. 44, ir „Keturi temperamentai“ fortepijonui ir styginių orkestrui. Atlikėjai – daugelio muzikos mėgėjų ir profesionalų mėgstamas pianistas Lukas Geniušas ir Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), kuriam dirigavo Martynas Staškus.
Pasak Luko Geniušo, „Ludus Tonalis“ – nepelnytai užmirštas, nepopuliarus, retai atliekamas ciklas, nors įdomus klausytis, idealus bei vienas iš dešimties geriausių XX a. kūrinių fortepijonui“. Atskiras fugas ir interliudus gana dažnai skambina LMTA studentai, tačiau parengti visą ciklą ryžtasi retas atlikėjas. Kai prieš daugelį metų Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, prof. J. Zako klasėje, studijuojantis gabus pianistas Aloyzas Končius išmoko atmintinai šį didelės apimties kūrinį, reikalaujantį puikios atminties, aukšto profesionalumo, nepriekaištingo polifoninio mąstymo, tai buvo sensacija, įvykis. Neseniai „Ludus Tonalis“, grodamas atmintinai, sumaniai ir rafinuotai traktavo brandus, sudėtingos muzikinės medžiagos nesibaiminantis pianistas, LMTA profesorius Sergejus Okruško, įrašęs jį ir į kompaktinę plokštelę.
Laima Kreivytė
Performansų pasakojimai
Laurie Anderson koncertas Nacionaliniame dramos teatre
Kai 1990-ųjų pradžioje Vilniaus dailės akademijoje mokėmės apie performansus, Lietuvoje jie dar tik skynėsi kelią. Laurie Anderson vardas jau tada skambėjo kaip gyva klasika. Tai, kad ji kada nors atvyks į Vilnių, atrodė taip pat neįtikėtina kaip olimpinis 100 m plaukimo varžybų auksas. Kai auksinė Lietuvos mergaitė puikiai atliko savo performansą Londono olimpiadoje, beliko tikėtis, kad ir kitas stebuklas įvyks. Klasikės pasirodymo Nacionaliniame dramos teatre visi laukė užgniaužę kvapą.
Laurie Anderson įžengė į sceną kaip vadovėlinė tiesa, o išėjo kaip ilgai lauktas stebuklas. Tai, kas vyko, galima vadinti asmenine pasaulio sukūrimo interpretacija. Vaizduotė pulsavo nuo teleskopinio prie mikroskopinio vaizdų, kuriuos žadino žemas savo tekstus skaitančios autorės balsas. Temų spektras – nuo planetos likimo iki draugo mirties, nuo politinių realijų iki mylimo šunelio muzikos terapijos, nuo kapitalizmo sulaužytų žmonių gyvenimo palapinėse iki povo plunksnų. Tas kalbėjimas, kartkartėmis išsiliejantis į meditatyvią elektrinio smuiko melodiją, labiau priminė šamanės užkeikimus, hipnotizuojančią ritualų monotoniją, kuri skverbėsi ne tik pro ausis, bet ir pro odą.
Kamilė Rupeikaitė
Santa Fė žavesys ir Toskos tragedija
G. Puccini „Toska“ Santa Fė operos festivalyje
Naujosios Meksikos valstijos (JAV) sostinė Santa Fė – išskirtinis miestas. Įkurtas ispanų apie 1600 metus, Santa Fė pasižymi ne tik savitu meksikiečių ir indėnų kultūrų deriniu, bet ir itin stipria menininkų bendruomene. Senuosius laikus liudija kukli Šv. Mykolo (San Miguel) bažnytėlė, pastatyta Santa Fė apie 1610 metus ir laikoma seniausia JAV bažnyčia, bei Gubernatorių rūmai, pastatyti 1610–1612 metais. Vėlesnė miesto architektūra buvo ir tebėra derinama prie senųjų indėnų pueblo stiliaus molinės architektūros pastatų, kad organiškai įsilietų į subtilų kraštovaizdį, apsuptą kalnų.
Santa Fė tarptautiniu mastu garsėja kaip vizualiųjų ir scenos menų centras, vilioja jaukiomis dailės galerijomis, puikiais muziejais (Naujosios Meksikos istorijos, Indėnų kultūros ir meno, Georgios O’Keeffe muziejais ir kt.). Viena įspūdingiausių miesto gatvių – Kanjono kelias – skirta menininkų išmonę demonstruojančioms dailės ir skulptūrų galerijoms, dauguma kurių yra tiesiog pačių kūrėjų namuose.
Jūratė Katinaitė
Ar jau įveiktas pavergtas protas?
XVI tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje
Vidurvasarį Nidoje vykstantis vokiečių rašytojo Thomo Manno vardu pavadintas daugiažanris menų festivalis yra nedidelė provokacija Lietuvos kultūros panoramoje.
Tie, kurie jį pamilo, kasmet planuoja atostogas taip, kad galėtų pabūti savaitę trunkančiame kamerinio pobūdžio festivalyje, patirti jaukią Thomo Manno vasarnamio aurą, gėrėtis nuo jo terasos atsiveriančiu įstabiu vaizdu – blyškiu Kuršių marių mėliu, išraižytu lieknų pušų kamienais, – kurio ilgesys kartkartėmis užlieja ištisus metus, kuklioje Evangelikų liuteronų bažnytėlėje klausytis be jokio pataikavimo kurortinei publikai sumanytų kamerinės muzikos koncertų, gilintis į festivalio „Žodžio programos“ svečių aštrias, skausmingas ar provokuojančias mintis, pamariu skubėti į parodas ar įsitaisyti tarp nakvišų, vakarojančių „Kino naktyse“. Šioji publikos dalis (ir lietuviškoji, ir vokiškoji) yra itin lojali, linkusi atleisti „viską, kas ne taip“.
